Socialiai atsakingose ir ekonomiškai klestinčiose Skandinavijos bei kitose Europos šalyse socialinis darbas laikomas prestižine profesija. Manote, dėl solidaus atlyginimo? O ką, jeigu dėl paties darbo pobūdžio, atlyginimas už kurį tėra adekvati padėka už atliktą visuomenei naudingą ir svarbų darbą? Nors Lietuvoje socialinių darbuotojų atlyginimai kol kas dar nėra prestižiniai, kilnus ir nesavanaudiškas, į kitų gerovės kūrimą nukreiptas darbo pobūdis toks neabejotinai yra.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo studentai siekia prasmingo gyvenimo. Jų manymu prasminga veikla laikytina ta, nuo kurios paskaidrėja aplinkinių gyvenimas – ypač tų, kurių gyvenime taip trūksta šviesos. Džiugu, kad savo profesinės veiklos, kol kas dar savanoriškais pagrindais, jie imasi dar būdami studentais. Pasaulyje, persotintame asmenine nauda grįstomis sėkmės istorijomis, jie kuria kitokias sėkmės istorijas – tokias, kuriose nuo asmens atliekamų darbų aplinkinių gyvenimas tampa šviesesniu. Kartu su dėstytoja Rasa Bačiuliene studentai trečius metus iš eilės skyrė savo laiką ir dėmesį įvairiose organizacijose besiglaudžiantiems remtiniems asmenis. Kas gi šie studentai ir ką gero dėl kitų jie nuveikė?
Socialinio darbo studentų sėkmės istorijos
Kai senjorų istorijos vertos gero filmo scenarijaus. Studentai Roberta Avramenko ir Lukas Jankauskas lankėsi specialiuosiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namai“, įkurtuose 1997 metais. Jaukią pastogę ir prieglobstį čia surado senjorai, negalintys savimi pasirūpinti dėl senatvės, negalios ar kitų aplinkybių. Pirmieji gyventojai atvyko tiesiai iš Sibiro, kiti – iš Latvijos bei įvairių Lietuvos vietovių. Roberta ir Lukas surengė senjorams arbatos vakarėlį, labai paplitusį bei populiarų tarp Didžiosios Britanijos senjorų (angl. Tea Party). Jo metu „Tremtinių namų“ gyventojai dalijosi savo gyvenimo istorijomis, skaitė savo kūrybos ištraukas, rodė nuotraukas. Robertai stiprų įspūdį paliko kai kurių senjorų turima gyvenimo patirtis. „Tos gyvenimo istorijos vertos gero filmo scenarijaus. Tai kvapą gniaužiantys pasakojimai apie meilę, išdavystę, šnipus ir neįtikėtinas peripetijas“, – entuziastingai įspūdžiais dalinosi Roberta. „Suvokėme, jog amžiaus skirtumas nieko nereiškia, net jeigu ir esame 50 ar 60 metų jaunesni, mus vis tiek vienija tie patys pomėgiai: meilė muzikai, dainai, poezijai. Viskas ko reikia, tai nuoširdus bendravimas, padedantis suprasti daugybę dalykų, kurių galbūt baiminamės. Būtent bendravimas sukuria saitus tarp žmonių, kurie, nors ir skiriasi amžiumi, yra dvasiniai bendraminčiai. Niekada nepamiršime šios patirties“, – sakė Lukas.
Kai megztos kojinės sušildo ir širdis. Studentė Raminta Simanavičiūtė lankėsi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Kūdikių namai yra skirti tėvų globos netekusiems kūdikiams ir vaikams iki 4 metų amžiaus bei vaikams su negalia iki 7 metų amžiaus. Apsilankymui studentė ruošėsi iš anksto, pati vaikams megzdama vilnones kojinaites iš draugų, giminių ir artimųjų suneštų mezgimo siūlų. Kojinaičių gavosi net dvidešimt penkios poros. Raminta pripažįsta labai nerimavusi dėl susitikimo, nežinodama kaip bendrauti su vystymosi sutrikimų turinčiais vaikais. „Nežinojau ar pavyks susitikimas, ar vaikais džiaugsis mano draugija, noriai priims dovanas, į kurias taip stengiausi “įmegzti” šilumos? Bet pamačiusi vaikučius, iškart nurimau, nes jie mane džiugiai apspito ir su džiaugsmu priėmė mano atneštas nedideles šiltas dovanas“, – atviravo Raminta. Vaikai kaip mat įtraukė studentę į žaidimų sūkurį o, atėjus laikui, visai nenorėjo skirtis. „Esu labai patenkinta, kad turėjau galimybę aplankyti šiuos vaikus ir suteikti jiems džiaugsmo,“ – tvirtino Raminta.
Kai svajonės apie mus tiek daug pasako. Studentės Jovita Mackevič ir Deimantė Narbutaitė lankėsi Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose, kuriuose stengiamasi sukurti jaukią šeimyninę aplinką be tėvų globos likusiems tautinių mažumų vaikams. Šie vaikų namai įkurti dar 1946 metais, tad šiais metais švenčia savo septyniasdešimtmetį. Juose gyvena vaikai nuo 5 iki 20 metų amžiaus, tačiau studentės susitiko su vyresnėliais – 12-16 metų vaikais. Per įvairias kūrybines užduotis susipažinusios su paaugliais, studentės domėjosi jų ateities planais – apie kokią profesiją jie svajoja. Dauguma mergaičių svajoja tapti kosmetologėmis, o viena, didelei studenčių nuostabai, išreiškė norą tapti socialine darbuotoja ir padėti kitiems. Kai studentės davė užduotį paaugliams ant didelio lapo surašyti savo svajones, buvo įdomu palyginti jų ir šeimas turinčių moksleivių norus. Vaikų namuose augančių paauglių svajonės dažniausiai buvo susijusios su šeima: jie trokšta turėti mamą, tėtį, brolį ar sesę, gyventi šeimoje, taip pat būti doru žmogumi ir pavyzdžiu kitiems. O štai vaikai turintys tėvus daugiausiai svajojo gauti gerą pažymį per kontrolinį darbą, pamatyti Paryžių, tapti garsenybe ar sporto žvaigžde. Ir tik dviejų iš jų svajonės buvo susijusios su šeima: „Kad mano šeima būtų sveika ir niekas iš jos nesirgtų“, „Kad mano šeima būtų sveika ir laiminga“. Susitikimo pabaigoje studentės paaugliams pristatė nemokamą interneto žaidimą „43 sekundės“, padedantį suvokti kokią žalą daro narkotikai ir alkoholis. Kad susitikimas būtų skanesnis, studentės jį pagardino savo atsineštais sausainiais ir saldainiais, o labiausiai jas nudžiugino vaikų noras susitikti dar kartą.
Kad socialinės atskirties būtų kuo mažiau. Studentės Snežana Katovič ir Katrina Šiškovskaja viešėjo Šalčininkų rajono sutrikusio intelekto žmonių dienos užimtumo centre, įkurtame 2005 metais. Šiuo metu jame kasdien lankosi 26 žmonės su negalia, kurių amžius svyruoja nuo 13 iki 43 metų. Centro darbuotojai stengiasi didinti rajono sutrikusio intelekto žmonių ir jų šeimų galimybes integruotis į bendruomenę, siekdami, kad jie išvengtų socialinės atskirties. Sužinojusios, kad centro lankytojai labai mėgsta muziką ir šokius, studentės surengė jiems smagų koncertą su šokių vakaru. Katrina prisipažino nesitikėjusi matyti centro lankytojus tokius laimingus. „Užlieja puikios emocijos matant šypsenomis papuoštus veidus. Juk jie nė kiek mažiau trokšta bendrauti, turi svajonių ir savo pomėgių“, – sakė studentė.
Papuoškime vaikų kambarį ir jų gyvenimus. Studentės Miglė Baltrūnaitė ir Evelina Petkinytė prisijungė prie „Carito“ inicijuoto projekto „Sukurkime jaukią erdvę mažiesiems“. Pagrindinis šio projekto tikslas – „Carito“ socialinių paslaugų kambaryje sukurti jaukią erdvę mažyliams, kad jie galėtų saugiai ir jaukiai žaisti, kurti, piešti ar lipdyti, kol jų mamos užsiėmusios, pavyzdžiui, mažyliams paaukotų drabužėlių atranka. Socialinės darbuotojos ir savanoriai kiekvieną mėnesį planuoja rengti vaikų darbelių konkursus, temines vaikų kūrybos darbelių parodėles. Studentės išplatino universitete informaciją apie projektą ir tikisi, kad geros valios žmonės paaukos piešimo priemonių, knygelių ir kitą reikalingą kūrybinę medžiagą, kurią jos ilgainiui perduos „Caritui“. Papildomai, Miglė ir Evelina surado žmogų, sutikusį išpiešti vaikų kambario sienas nuotaikingais piešiniais. „Dalyvaudamos šiame projekte jaučiamės laimingos, nes padedame sukurti vaikučiams iš nepasiturinčių šeimų vietą, kurioje jie galėtų jaustis saugūs, laimingi, lavinti savo kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Kiekviena šypsena, kurią išvystame šio projekto metu, suvirpina mūsų širdis ir yra geriausias atpildas už mūsų pastangas“, – pažymi Miglė, pritariamai linksint Evelinai.
Neišsenkančios Vilties centras. Studentės Kristina Anužė ir Ugnė Kasperaitytė kartu su bendraminčiais Šv. Velykų išvakarėse surengė šventę labdaros ir paramos fondo „Vilties centras“ lankytojams. Šis Fondas padeda žmonėms, gyvenantiems vargingomis sąlygomis bei atsidūrusiems sunkiose krizinėse situacijose, suteikdamas jiems materialinę bei psichologinę pagalbą. Merginos prisipažino nesitikėjusios, kad į renginį sugūžės net pusšimtis žmonių. Renginyje dalyvavo ir pastorius Rimantas, susirinkusiems papasakojęs apie Šv. Velykų prasmę, o vėliau prisijungęs prie merginų surengto koncerto, akomponavo joms gitara. Įsidrąsinę dainas kartu dainavo ir „Vilties centro“ lankytojai. Vėliau susirinkusieji išklausė gyvenimo prasmės klausimą gvildenančią sakmę, o vainikavo renginį viktorina bei gardžios pastoriaus žmonos iškeptų keksiukų vaišės. Studentės džiaugėsi renginiu galėjusios praskaidrinti likimo nelepintų žmonių gyvenimus, o ir pačios po renginio „išsinešė“ pamoką priimti žmones be išankstinės nuostatos ar baimės.
Kai už sausainius ir saldainius saldesnis šiltas žodis. Studentės Ernesta Degutytė ir Kornelija Žilinskaitė lankėsi Alytaus rajono savivaldybės Miroslavo globos namuose. Šių globos namų darbuotojai stengiasi užtikrinti ilgalaikės socialinės globos teikimą pensijos amžiaus asmenims ir suaugusiems su negalia, negalintiems savarankiškai gyventi savo namuose. Miroslavo globos namai veikia nuo 1993 metų, o šiuo metu čia gyvena 46 senyvo amžiaus ir neįgalūs žmonės. Studentės globos namų gyventojams surengė „Saldų vakarėlį“ su atsineštais sausainiais bei saldainiais. Bendravimas prie arbatos puodelio neprailgo – senjorai mielai papasakojo savo gyvenimų vingių istorijas, o mėgstantys dainuoti saldžią vakaronę papuošė ir savo dainomis. Merginos džiaugėsi galėjusios susidraugauti su senjorais, radusios skirtingų amžiaus grupių atstovams abipusiai įdomių temų ir teigė patyrusios tinkamu metu ištartų šiltų žodžių galią. Ernesta ir Kornelija vasarą žada būtinai apsilankyti globos namuose dar kartą.
Apie jautrius ir nuoširdžius „kietus“ paauglius. Studentės Dominyka Visockaitė ir Evelina Lukaševič lankėsi Vilniuje esančio Palaimintojo J. Matulaičio socialinio centro dienos grupėje „Tranzitas“, skirtoje 12–14 metų paaugliams, susiduriantiems su įvairiais sunkumais šeimoje ar mokykloje. Čia paaugliai mokosi, kartu leidžia laisvalaikį bei maitinasi. Studentės padėjo jiems ruošti namų darbus, pakartoti mokykloje praeitus dalykus ir daug laiko skyrė įvairiems edukaciniams žaidimams. Iš pradžių nerimavusios ar pavyks užmegzti kontaktą su paaugliais, ilgainiui studentės džiaugėsi savo ir jų pasiekimais. Merginos atkreipė dėmesį į tai, kad grupėje drąsiai, o kartais net ir užgauliai besielgiantys paaugliai, bendraudami tête-à-tête atsiskleidžia kaip jautrūs ir nuoširdūs žmonės.