Tautvydas Vencius – buvęs Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) socialinės politikos studentas. Su Tautvydu, dabar dirbančiu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kalbėjome apie darbą, studijas ir socialinės politikos iššūkius.
Kodėl nusprendėte pasirinkti socialinės politikos studijas?
Mokydamasis mokykloje visada buvau aktyvus, dalyvaudavau įvairiose socialinėse veiklose, gerai sekėsi daugelis mokomųjų dalykų. Todėl laikas, kai reikėjo rinktis ką studijuoti, buvo sudėtingas, norėjau, kad studijos padėtų plėsti ir realizuoti platų interesų akiratį. Gana atsitiktinai internete perskaičiau apie socialinės politikos studijas VU, sužinojau, kad tai nauja studijų programa, plačiau pasidomėjau socialinės politikos sritimi ir apsisprendžiau, kad tai bus mano Nr. 1 pildant stojimo paraišką. Mano šeimos ir draugų šis pasirinkimas nei kiek nenustebino, ypač kai plačiau paaiškindavau kas tai yra.
Kaip jūs savais žodžiais apibūdintumėte socialinę politiką?
Socialinė politika apima daugelį mus kasdien supančių sričių: švietimą, socialinę ir sveikatos apsaugą, darbo rinkos politiką ir kt. Visi esame socialinės politikos veikėjai, net nepastebėdami kasdien prisidedame prie mūsų visos valstybės veiklos – tiek patys kurdami įvairias naudas, tiek jas gaudami. Nors daugelis sako, kad socialinė politika yra daugiausia susijusi su socialinių problemų sprendimu (žinoma, jie teisūs), bet jos išmanymas labiausiai padeda griauti įvairius stereotipus, susijusius su mūsų visuomene, suprasti ir kitiems paaiškinti, kad, pavyzdžiui, mokesčių mokėjimas nėra duoklė valstybei, o mums kitu pavidalu sugrįžtanti viena ar kita paslauga ar nauda.
Šiuo metu dirbate Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Su kokiais iššūkiais susiduriate darbe?
Iššūkių yra daug ir, rodos, kad kasdien jų kyla vis naujų. Tai puikiai atskleidė ir dabartinė situacija, susijusi su viruso plitimu. Socialinės politikos lauke dirbantys profesionalai turėjo sugalvoti ir padėti įgyvendinti daug sprendimų, susijusių su pažeidžiamiausių visuomenės grupių gerovės užtikrinimu, dirbančių ar netekusių darbo galima skurdo prevencija... Ieškant geriausių sprendimų šioms situacijoms darbavosi ne vienas socialinės politikos absolventas, mokslininkai, socialinės politikos įgyvendinimo praktikai. Žinoma, ne visi siūlymai buvo priimti, atsirado ir naujų, nederintų su socialinės politikos srities bendruomenėmis, bet kai kurios socialinės politikos problemos šiuo laiku buvo kaip niekada aptariamos.
Pats ministerijoje daugiausia dirbu piniginės paramos srityje. Tai piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, išmokos vaikams, socialinė parama mokiniams ir kt. Viešojoje erdvėje nuolat girdime apie šias sritis. Juk visuomenė dažnai mano, kad daugybė žmonių ,,gyvena iš paramos“, nors, pavyzdžiui, socialinę pašalpą Lietuvoje gauna vos 2,3 proc. žmonių. Turbūt daug diskusijų girdėjome ir tada, kai buvo siekiama įvesti universalias išmokas vaikams, dėl kurių naudos dabar jau neabejojama. Kiekvieną dieną tenka išgirsti ir skambinančių ar kitais būdais besikreipiančių į ministeriją žmonių istorijų, kurias, tarpininkaudami su vietos savivalda ar kitais būdais, stengiamės išspręsti čia ir dabar.
Kokie dalykai išmokti universitete labiausiai praverčia šiandieninėje jūsų veikloje?
Manau, kad teisūs yra tie, kurie sako, kad universitetas suteikia ne profesiją, bet išsilavinimą. Socialinės politikos atveju ši tiesa yra neginčijama, nes po studijų atsiveria daug kelių, kuriuos kiekvienas turi surasti. Universitete man svarbiausi buvo tie dalykai, kurie mokė kritiškai mąstyti, padėjo atsirinkti informaciją, skatino diskutuoti, prieštarauti, išsakyti savo nuomonę. Daug kam užkliūdavo, kad pirmuose studijų semestruose yra ne vienas bendrasis dalykas – filosofija, psichologija, akademinis raštingumas. Bet tai ir yra universiteto išskirtinumas – žinias suteikti pradedant nuo platesnės perspektyvos, pagrindų, kurie vėliau padeda konkrečiame profesiniame lauke. Galiu suintriguoti, kad tie dalykai, kurių egzaminuose buvo galima naudotis visais įmanomais informacijos šaltiniais, iki šiol atrodo naudingiausi, nes jie mokė mąstyti.
Kokią socialinės politikos problemą nagrinėjate šiuo metu? Ar galima išskirti vieną, svarbiausią, socialinės politikos problemą?
Šiuo metu tenka nagrinėti ne vieną problemą. Kadangi po socialinės politikos magistro studijų įstojau į sociologijos doktorantūrą, tenka atrasti ir tyrinėti tiek mokslines, tiek praktines problemas. Mano atveju tai naudingas ryšys, nes mokslas ir praktinių sprendimų paieška turi būti neatsiejami, ypač dabar, kai vis labiau suprantama, kad socialinė politika turi būti grįsta tyrimais ir duomenimis. Todėl kaip minėjau, darbe daugiausia susiduriu su piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams problematika, o moksle nuo to taip pat neatitolstu, pradedu nagrinėti skurdą patiriančių asmenų socialinio mobilumo veiksnius ir trukdžius.
Socialinė politika tampa ir vis labiau globali, ieškoma sprendimų, kurie tiktų daugelio šalių socialinės politikos priemonėms. Prieš įgyvendinant įvairius sprendimus ar ieškant būdų socialinių problemų sprendimui beveik visada tyrinėjame kaip su panašaus pobūdžio iššūkiais kovoja kitos šalys. Būtent todėl gana sunku arba neįmanoma išskirti svarbiausios socialinės politikos problemos. Kiekvienas socialinis reiškinys turi daug įvairių niuansų, todėl, pavyzdžiui, siekiant mažinti skurdą reikia, kad būtų taikomos visų socialinės politikos sričių priemonės, pradedant švietimu, socialine apsauga, baigiant būsto politika. Taigi labai svarbu žvelgti į socialinę politiką kaip į įvairių sričių bei visuomenės problemų visumą.
Esate socialinės politikos bakalauro ir magistrantūros studijų alumnas. Ką geriausio prisimenate iš studijų kiekvienoje pakopoje?
Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad, pavyzdžiui, su tais, kuriais mokiausi magistro pakopoje, dabar dažnai susitinku bendrose praktinės socialinės politikos veiklose. Kartais juokaujame, kad nereikės organizuoti net kurso susitikimų. Todėl galvojant apie tai, kas man įsiminė labiausiai, galiu pasakyti, kad tai, kaip kiekvienas ėjo tuo socialinės politikos studijų keliu ir kaip su to pagalba atrado savo pašaukimą. Skamba kiek filosofiškai, bet sutikus savo bakalauro kurso draugus dažnai nustembu kokiose įvairiose veiklose jie dalyvauja, daugelis jų yra vienaip ar kitaip susiję su socialine politika.
Ką patartumėte ar ko palinkėtumėte būsimiems studentams?
Dažnai pajuokauju, kad socialinėje politikoje reikia būti kuo labiau socialiu ir kuo mažiau politišku. Net nežinau ar tai tiesa, tačiau to ir noriu palinkėti bei pakviesti šį teiginį patikrinti socialinės politikos studijose.