Šiais metais minime Vilniaus universiteto mokslininko ir pedagogo prof. habil. dr. Leono Jovaišos (1921 01 11 – 2017 01 17) šimtąsias gimimo metines. Jis buvo Pedagogikos (vėliau Edukologijos) katedros profesorius (1970-1995) ir vedėjas (1977-1986), mokslinio leidinio Acta paedagogica Vilnensia įkūrėjas ir redaktorius (1991-2000). Lietuvos nusipelnęs mokslininkas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, turėjo ypatingai platų filologinį, filosofinį ir psichologinį išsilavinimą, jį nuosekliai ir nenuilstamai taikė Lietuvos švietimo ir ugdymo problematiką tirti ir ugdymo mokslą plėtoti. Jo tyrimai žinomi ugdymo filosofijos, didaktikos, hodegetikos, delinkventinės pedagogikos, profesinio orientavimo ir konsultavimo pedagogikos, mokytojų rengimo bei ugdymo mokslo istorijos srityse.
Profesorius, buvęs Vilniaus universiteto absolventas, o vėliau mokslininkas, dažniausiai traktuojamas kaip ugdymo psichologijos nepamainomas žinovas, itin dėmesingas filosofijos senoms ir naujoms idėjoms, ypač gerai išmanė logikos mokslą. Ir ne tik labai gerai išmanė ir tyrinėjo, bet ir dėjo visokeriopas pastangas tas idėjas pritaikyti ugdymo problemoms spręsti ir ugdymo teorinį fundamentą plėtoti bei gilinti. Galima drąsiai teigti, kad jo dėka Lietuvos ugdymo mokslas po ilgo ir stagnuojančio sovietmečio ėmė reflektuoti savo pamatus, ieškoti tinkamiausio kelio ugdymo mokslo gaivinimui ir plėtotei. Profesoriaus pastangomis praplėstas ir aiškiai susistemintas edukologijos laukas, išskirtos svarbiausios sisteminės šakos, dalys ir jų ryšiai. Tai akivaizdu skaitant profesoriaus parašytas monografijas, vadovėlius, ir ypač „Ugdymo mokslą ir praktiką“, „Gyvenimo sėkmės ugdymą“, bei „Edukologijos įvadą“ ar „Edukologijos pradmenis“.
Minint Leono Jovaišos turiningą mokslinę veiklą, turėtume atsižvelgti į daugelį jo pergyventų politinių Lietuvos valstybės transformacijų, nuo vienos nepriklausomybės iki kitos nepriklausomybės, išmintingai pergudraujant klastingą sovietmetį. Nuostabą kelia tai, kad profesorius sugebėjo išsilaikyti prieš ideologinį spaudimą ir išlikti ištikimu savo įsitikinimams, suformuotiems ankstyvųjų filosofijos studijų metų, iš pažinčių, pokalbių su teoretikais: filosofais A. Maceina, P. Kuraičiu, J. Griniumi, S. Yla, literatu ir ateitininku – H. Nagiu, psichologais J. Vabalu-Gudaičiu, A. Guču ir kitais. Ypač didelę įtaką jo pažiūroms darė Maceinos, Kuraičio, Griniaus paskaitos, jų rekomenduota ar net parūpinta naujausia literatūra
Leonui Jovaišai rūpėjo „kad būtų gausinama geroji žmonijos ugdomosios veiklos patirtis...“. Edukologijos kaip mokslo objekto klausimu, jis su dideliu atidumu svarstė, kokia yra ugdymo tikrovė ir ką reikia išugdyti: „homo faber“, „substantia racionalis naturae“ ar „homo divinus“. Matydamas visų didelę vertę, vis tik prioritetą teikė „homo divinus“ ir savo darbais šį reikšmingumą įrodinėjo. Kodėl būtent taip buvo keliama, regis, jau ne kartą gvildenta žmogaus problema, kai ugdymo mokslas ir antropologija savo praeityje skaičiuoja kur kas daugiau nei šimtmetį? Profesorius dabarties žmogaus fenomeno sudėtingumą analizavo ne tik pasaulio nuspėjamų ir nenuspėjamų įvykių kaitoje, bet ir įtemptoje dabarties situacijoje, kuomet žmogus tapo, anot jo paties žodžių, „stebukladariu“, savo „žvilgsniu lankstančiu metalą“, o iš kitos pusės – jis pabrėžtinai mažas ir pažeidžiamas dabarties globalaus pasaulio vyksmų verpete. Profesorius buvo nepaprastai įžvalgus, kėlęs ne tik spartėjančių technologijų įtakos visuomenės kaitai ir ugdymui klausimą, bet ir gamtos, aplinkos, ekologijos klausimus ugdymo požiūriu. Jis sugebėjo išlaikyti mokslinį, kartais peraugantį į poetišką, nepaprastai turtingo žodyno stilių, kuris mažiau vargino, labiau įtraukė ne mokslo, o praktinės srities skaitytoją. Akivaizdu, kad mokslininkui-pedagogui-rašytojui Leonui Jovaišai visada rūpėjo minėtus klausimus sieti su mokytojų darbu, su mokykline praktika, kuriai reikia filosofijos, psichologijos ir didaktikos žinių. Joms papildyti jis sukūrė originalius veikalus „Psichologinė diagnostika“, „Asmenybė ir profesija“, „Ugdymo mokslas ir praktika“, „Profesinio orientavimo pedagogika“.
Profesorius išugdė būrį edukologijos mokslo daktarų, kurių priskaičiuojame 40, išleido 43 autorines knygas, yra 16 knygų sudarytojas, 325 straipsnių autorius, I. Kanto traktato apie pedagogiką vertėjas. Jis buvo ne tik pasaulinių teorijų pristatymo Lietuvai pionierius, sykiu ir jų analitikas bei kritikas, bet ir šauklys praktinei veiklai, kurios pavyzdį rodė nuo pat pirmųjų mokytojo darbo metų Anykščių progimnazijoje, o vėliau mokslo ir studijų institucijose, iš kurių didžiausias indėlis paliktas Vilniaus universitete, nors atskiri kursai dėstyti ir Klaipėdos mokytojų institute, Vilniaus pedagoginiame institute bei Kauno technologijos universitete. Neatsitiktinai jo Alma Mater - Vilniaus universitete - su nauja energija pradedami stiprinti Ugdymo mokslas ir Pedagogika, su dideliu pagreičiu įsibėgėja mokytojų rengimas. O nepaliaujamas visų mūsų tęstinis mokymasis – tai išsipildymas to, apie ką mums dažnai primindavo profesorius. Tęsiame Leono Jovaišos pradėtą darbą, saugodami jo atminimą, vertindami ir gerbdami jo įdirbį, puoselėdami Lietuvos edukologinį diskursą. Profesorių minėsime ir pagerbsime visus šiuos metus.
Leono Jovaišos šimtmečio paminėjimo forumas vyks sausio 28 dieną 15 val. Renginį organizuoja Vilniaus universitetas kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos edukologinių tyrimų asociacija.