Šiais mokslo metais projektas „Tęsk“ (Nr. 09.2.1-ESFA-V-727-01-0001) tęsė pradedančiųjų mokytojų stažuočių išbandymo veiklas. Stažuotė (angliškai induction, probation, internship) – tai pirmieji pedagogo darbo švietimo įstaigoje metai, kurių metu pradedančiajam pedagogui teikiama dalykinė, metodinė ir psichologinė parama. Stažuotės tikslas yra padėti pedagogui plėtoti ir gilinti studijų metu įgytas kompetencijas darbo vietoje, sklandžiai integruotis į švietimo įstaigos bendruomenę ir darbe įgyti mokytojo identitetą. Vienas pagrindinių projekto rezultatų – remiantis išbandymo patirtimi bus sukurtas stažuotės modelis. Daugelyje Europos šalių toks pedagogų palydėjimas, parėmimas pirmaisiais darbo metais jau yra tapęs būtina pedagogo profesinio brendimo dalimi, patvirtinus modelį jis taps, kaip parodė stažuotės išbandymas, privaloma ir labai vertingu pedagoginio kelio etapu.
Šiemet Vilniaus universitetas koordinavo 13-os pradedančiųjų pedagogų stažuotes mokyklose. Birželio10 d. įvyko paskutinis šių metų dalyvių laidos konsultacinis susitikimas, į kurį susirinko stažuočių komandos – stažuotojai, mentoriai, stažuotės vadovai (VU dėstytojai). Susitikimo tikslas buvo pasikalbėti apie pirmųjų mokytojavimo metų patirtį ir pasirengti baigiamajam stažuotės žingsniui – stažuotės pripažinimui.
Susitikime beklausydami pradedančių mokytojų pirmų metų refleksijų, gavome nepaprastai daug įkvėpimo ir vilties. Labai gerai šneką apie savąją patirtį pasuko mokytoja Paulina Balčėtytė iš Gedimino miesto mokyklos: tai, kas atrodė kaip didžiausi sunkumai, iki metų pabaigos tapo didžiausiais atradimais!
Pradedantieji mokytojai stažuotės metus apibūdino kaip itin turiningus ir akcentavo mentorių bei stažuotės vadovų (Universiteto dėstytojų), paramą, visų pirma psichologinį palaikymą, didaktines ir pedagoginės veiklos konsultacijas, patarimus ir padrąsinimą. Pasak mokytoja Rasos Patamsienės (Vilniaus Gabijos gimnazija), pagalbą iš kolegų būčiau gavusi bet kuriuo atveju, tačiau stažuotojo statusas tą palengvino, drąsino kreipiantis patarimo, be to, pačiai tapo įsipareigojimu mokytis, kabintis. Įsiminė Rasos žodžiai: buvau girdėjusi, kad pirmieji mokytojavimo metai – laikas, kai reikia išgyventi, bet man per juos pasisekė gyventi. Įdomu tai, kad mentoriai ir stažuočių vadovai liudijo tą atradimų džiaugsmą buvus abipusį, praturtinusį abi puses.
Pradedantiesiems mokytojams ypač naudingos pasirodė refleksijos ir grupinės supervizijos, kurias mokytojas Aurimas Radkevičius (Melkio mokykla) pavadino „gydančiomis“. Jose stažuotojai iš įvairių mokyklų patyrė, kad visi dorojasi su panašiais sunkumais (mokymo diferencijavimas, ypač dirbant su specialiųjų poreikių vaikais, bendravimas su tėvais, vadovavimas klasei, virtualios mokymo formos sunkumai ir kt.), dalinosi savąja patirtimi ir dalyvavimą jose apibūdino kaip suteikusį palengvėjimą bei profesinio bendrumo jausmą. Įkvėpimo semtasi iš kolegų ir vizituojant, nors virtualiai, kitas mokyklas. Anot Domanto Jasmonto, Vilniaus Žemynos gimnazijos anglų kalbos mokytojo, tarpusavio
dalijimasis – štai ko labiausiai reikia pradedančiajam, žinojimo, kad esi ne vienas.
Bendrą įspūdį turbūt geriausiai išsakė mokytoja Patamsienė: mokytojo profesijos prestižas, apie kurį tiek šnekėta ir, atrodytų, - tuščiai, iš tikrųjų jau čia! Kaip ji sakė, jeigu į mokyklas ateina štai tokie žmonės, kokius matau šiame susitikime, tai būti mokytoju tampa garbe ir džiaugsminga lemtimi. Kitais žodžiais tą jausmą apibūdino mokytoja Greta Maceinė (VGTU inžinerijos licėjus) komentuodama nuotrauką vonios, kuri vienintelė sutalpina mokytojai įteiktas gėles, ir kalbėjusi apie ypatingą, netikėtą jausmą, patirtą, kai aplinkiniai ėmė kreiptis į ją Mokytoja!
Pašauktieji – taip matau šią stažuotojų laidą. Kad tik jiems pakaktų ištvermės, kad neperdegtų, kad tik sistema jais pasitikėtų, kad jiems leistų dirbti taip kūrybiškai kaip dirbta pirmaisiais – stažuotės – metais.
Nijolė Radavičienė