2024 m. kovo mėnesį Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto Indijos tyrimų centro jaunesnysis mokslo darbuotojas, Lietuvos istorijos instituto doktorantas Laurynas Kudijanovas buvo išvykęs komandiruotei į Indiją. Jos metu L. Kudijanovas vykdė lauko tyrimą projektui „Heritage and Cultural Memory of Lithuanian Jesuit Missionary Fr. Donatas Slapšys in India“.
Projektas yra vykdomas Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto bei Lietuvos ambasados Indijoje iniciatyva ir remiamas Liubov Derczanski Hamied stipendijos tyrimams Pietų Azijoje.
Gal galėtumėte pristatyti savo vykdomą projektą?
Projekto pavadinimas „Heritage and Cultural Memory of Lithuanian Jesuit Missionary Fr. Donatas Slapšys in India“ skirtas atskleisti iki šiol beveik nežinomo Lietuvai jėzuitų misionieriaus Donato Slapšio (1921–2010) palikimą ir kultūrinę atmintį Indijoje. Lietuvis D. Slapšys 1950 m. išvyko į Indiją, Maharaštros valstiją misionieriauti. Ten jis gyveno 60 metų, užsiėmė sielovada, įvairia pagalba neturtingiems žmonėms, šulinių ieškojimu, tamarindo medžių sodinimu bei kitomis veiklomis. Mano vykdomo projekto tikslas – surinkti informaciją apie šią istorinę asmenybę, pristatyti jo paveldą ir sukauptą kultūrinę atmintį, kuri per dešimtmečius susiformavo Indijoje.
Kas paskatino imtis savo vykdomo projekto Indijoje?
Jau nuo Istorijos bakalauro studijų Vilniaus universitete laikų domiuosi istoriniais ir kultūriniais Lietuvos ryšiais su įvairiomis Azijos valstybėmis ir norėjau atrasti tai, kas nėra populiaru ir savaime suprantama. Pradėjęs tyrinėti šiuos saitus su Azijos valstybėmis, susidomėjau ir Indija, garsiaisiais keliautojais Antanu Poška, Matu Šalčiumi, sanskrito ir lietuvių kalbų lyginimų arba gretinimų istorija, misionieriais ir taip toliau. Turiu prisipažinti, kad daugiausiai tyrinėjęs XX a. pirmą pusę, apie kun. misionierių D. Slapšį buvau girdėjęs labai nedaug, tad nusprendžiau pažiūrėti, kuo skyrėsi misijų darbas XX a. pirmojoje pusėje nuo XX a. antrosios pusės.
Man taip pat buvo labai įdomi ir pačios krikščionybės raida bei dabartinė būklė Indijoje – valstybėje, kurioje dominuoja hinduizmas, o krikščionys sudaro vos vieną procentą valstybės gyventojų. Šis skirtumas sukelia įvairių klausimų – kaip religija įstengia gyvuoti arba kuo jos būtis, pamaldos ir žmonių dvasingumas skiriasi nuo Vakarų kultūrų.
XX a. tiek katalikų, tiek įvairių protestantų denominacijų krikščionių misijos padarė nemažą įtaką Indijos visuomenei. Ne tik buvo kurtos mokyklos ar ligoninės, šelpti vargstantieji, bet ir užsiimta tam tikra kultūrinio imperializmo forma, stengtasi įdiegti savą vertybinę sistemą, vakarietiškas tradicijas – žinoma, neatsižvelgiant į vietinių nuomonę. Būta ir tam tikrų bandymų užmegzti religinį dialogą, tačiau jo poveikis visgi gali būti apčiuopiamas tik mažoje indų visuomenės dalyje.
Šiame kontekste svarbią vietą užėmė ir D. Slapšys, kuris Indijoje pradėjo darbuotis jau po valstybės nepriklausomybės paskelbimo. Čia kyla dar daugiau klausimų – kokia jo pozicija buvo nepriklausomoje Indijoje, kokią vietą joje jis matė krikščionybei, koks buvo jo santykis su vietiniais ir su čia vyraujančiomis hinduizmo, islamo ar budizmo religijomis. Apibendrinant, galiu teigti, kad imtis projekto paskatino ir profesinis interesas, ir tiesiog natūralus žmogaus smalsumas.
Kokios buvo pagrindinės užduotys šio tyrimo metu?
Projekto metu atliekamas tyrimas susideda iš kelių etapų. Pirmasis etapas buvo bene intensyviausias – jo metu reikėjo nuvykti į Indiją, Maharaštros valstiją, kur gyveno ir dirbo kun. D. Slapšys. Kelionės metu įvairiose Ahmednagaro apskrities parapijų bažnyčiose rinkau tokius istorinius dokumentus, kaip bažnytinės knygos, dienoraščiai, laiškai. Po to juos kopijavau, o kopijas pargabenau į Lietuvą. Ateityje bus sudarytas archyvinis fondas, kuris bus patalpintas viename iš Lietuvos archyvų. Atlikau ir apie trisdešimt interviu su asmenimis, kurie pažinojo kun. D. Slapšį, dirbo su juo – apklausiau katechetus, indus jėzuitus ar tiesiog parapijiečius.
Tolimesnis, dabar vykdomas projekto etapas bus susijęs su medžiagos apdorojimu ir sklaida. Surinktą medžiagą panaudosiu rašydamas mokslines ir publicistines publikacijas, tokiu būdu viešindamas išskirtinį kun. D. Slapšio gyvenimą Indijoje. Viliuosi, kad pavyks surengti ir viešų paskaitų, kuriose gyvai galėčiau papasakoti tiek ir apie šį projektą, tiek ir apie patį kun. D. Slapšį. Šio lietuvio misionieriaus asmenybė galėtų tapti ir atspirties tašku plačiau supažindinant visuomenę su krikščionybės vaidmeniu bei raida ne tik Vakarų pasaulyje, bet ir Indijos arba visos Azijos istorijoje.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti renkant medžiagą Indijoje?
Indijoje manimi labai rūpinosi jėzuitai – ne tik suteikė pastogę, bet ir gelbėjo renkant medžiagą ir atliekant interviu. Jėzuitai padėjo suorganizuoti susitikimus su žmonėmis, kurie pažinojo kun. D. Slapšį, nuvežė į daugybę miestelių ir kaimų, kur kunigas misionieriavo. Taigi turėjau progą pažinti erdvę, kur dirbo jėzuitas, ir žmones, kuriuos jis laimino. Nors prieš vykstant į Indiją jaudinausi dėl kalbos barjero, indai jėzuitai ir čia pagelbėjo – interviu metu visuomet mane lydėjo žmogus, kuris padėjo versti.
Nors interviu užtrukdavo ilgiau, nes kiekvienas sakinys turėjo būti verčiamas iš anglų arba marathi kalbos, vertėjai buvo labai naudingi. Nebuvo sudėtinga surasti ir istorinius dokumentus, nes prieš man atvykstant į bažnyčias, kunigai jau būdavo paruošę ten esančias knygas, dienoraščius ar laiškus, kuriuose figūravo kun. D. Slapšio pavardė. Taip aš supratau, jog indų nuoširdumas ir pagarba svečiams, noras padėti atliekant darbus yra tikrai dideli. Žinoma, jie supranta, kad projektas naudingas ir jiems, kadangi plačiajai visuomenei pristatysiu ne tik jų brolį jėzuitą, bet ir jų parapiją bei provinciją.
Turbūt vieninteliu iššūkiu sau galėčiau išskirti Indijos klimatą. Kiek juokinga, nes skaitydamas lietuvių misionierių tekstus apie Indiją, kuriuose jie rašė, jog Indijos klimatas tarsi priešinasi vakariečio įžengimui į šį kraštą, pats tai irgi patyriau. Karštis tikrai apsunkino darbą, dažniau reikėdavo laukti vakaro, kad galėčiau vykti į vieną ar kitą kaimą imti interviu ar skaityti dokumentų anksti ryte. Šiek tiek gelbėjo storas indiškų namų mūras, kuris sulaikydavo karštį lauke. Neįsivaizduoju, kaip būtų buvę, jeigu būčiau nuvykęs į Indiją nors mėnesiu vėliau, nes tuomet karštis būna dar labiau alinantis.
Kas sekėsi lengviau nei tikėtasi?
Kaip ir minėjau – lengviausiai sekėsi keliavimas į įvairius Ahmednagaro apskrityje esančius miestelius, kaimus. Pradžioje labai jaudinausi, kaip man pavyks pirmą kartą nuvykus į Indiją pasiekti nepažįstamas apylinkes. Man buvo atsiųstas tik lankytinų miestelių sąrašas, tačiau nebuvo paaiškinta, kaip bus keliaujama. Pradėjau domėtis apie keliones autobusais, taksi ir taip toliau. Tikrai nerimavau, kaip ir pirmą kartą vykdamas į bet kurią valstybę. Vis dėlto, vos tik nuvykęs į Punės miestą, kur pradėjau savo darbą, iš karto sužinojau, kad man niekuo rūpintis nereikės, mane visur nuveš ir parveš patys jėzuitai ar jų deleguoti žmonės.
Truputėlį jaudinausi ir dėl interviu. Juk teks kalbinti žmones, kurie dažnai nesusiduria su vakariečiais, gyvena gana paprastai, dažnai net elektros neturi. O čia pas juos atvažiuoja žmogus iš negirdėtos valstybės (Lietuvos) ir dar interviu ima! Kaip priims, ar neišsigąs, ar man pačiam pavyks atlikti tokią užduotį? Nepaisant abejonių, po pirmų trijų interviu pamačiau, jog viskas sekasi labai sklandžiai. Susižavėjau kaimo gyventojais, jų nuoširdumu ir paprastumu – jie mielai dalijosi savo prisiminimais apie kun. D. Slapšį, dažnai ir pajuokaudavo prisiminę kokį įdomesnį nutikimą. Tai nebuvo vien tik interviu, tai būdavo nuoširdūs pokalbiai, visada su indiška arbata, o kartais ir skanėstais. Nuo indiško svetingumo neišsisukdavau!
Ko palinkėtumėte kitiems, svajojantiems apie panašius globalaus masto projektus?
Neapsiriboti vienu tyrimo objektu ar aspektu, o būti atviru įvairiems dalykams – nevengti ir tarpdalykiškumo bei tarpdiscipliniškumo, kurie dažnai atveria duris į įdomiausius atradimus.
Interviu su Laurynu Kudijanovu atliko ir straipsnį parengė
VU ATSI praktikantė, Azijos studijų (japonologijos) 4 kurso studentė
Gabrielė Ganžaitė