Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete (VU FsF) įvyko Teisės psichologų forumas, kuriame praktikai iš įvairių Lietuvos teisėsaugos institucijų aptarė šią sparčiai augančią sritį, apimančią itin platų veiklų spektrą – nuo klasikinio konsultavimo iki dalyvavimo apklausose ir darbo su žyma „slaptai“.
Pasak VU FsF teisės psichologijos studijų programos vadovės profesorės dr. Ilonos Laurinaitytės, kuri su kolegomis organizavo forumą, teisės psichologijos specialistų poreikis yra didžiulis ir jis tik auga. Vis dėlto visuomenės supratimas, ką veikia psichologai teisėsaugos ar kitose su teisės taikymo praktika susijusiose įstaigose, galbūt dažniau yra suformuotas populiariosios kultūros – detektyvinių filmų, serialų ar knygų. O kaip yra iš tiesų? Forumas leido susirinkusiesiems žvilgtelėti į teisės psichologų darbo realybę įvairiose Lietuvos institucijoje: pradedant specialiosiomis tarnybomis – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos ir Valstybės saugumo departamentais – ir baigiant tokiomis įstaigomis, kaip Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Policijos departamentas, Kriminalinės policijos biuras, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos kalėjimų tarnyba bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Su žyma „slaptai“
Kriminalinės policijos biuro (KPB) psichologas bei VU FsF Psichologijos instituto docentas dr. Aleksandras Izotovas iš karto akcentavo, kad galės ne viską atskleisti apie savo darbą Biure, nes psichologai čia susiduria su informacija, turinčią žymą „slaptai“. Kriminalinės policijos biuras yra atsakingas už sunkių nusikaltimų tyrimą, dažnai sulaukiančių atgarsių visuomenėje. Biure dirbantys keturi psichologai talkina kriminalinės policijos pareigūnams. Pavyzdžiui, pasak A. Izotovo, psichologai dalyvauja įslaptintų pareigūnų atrankoje: atlieka psichologinį kandidatų vertinimą.
„Tokioms pareigybėms būtinos tam tikros psichologinės kompetencijos. Pačių pareigūnų darbe taip pat gali kilti pavojų sveikatai ir gyvybei, susiduriama su iššūkiu po užduoties sugrįžti į kasdienybę. Mes padedame aptikti tinkamus žmones pagal charakteristikas ir savybes, kiek žmogus norėtų ir gebėtų dirbti tokį darbą“, – sakė A. Izotovas.
Būna, kad psichologai talkina bylose – tiek kriminalinės žvalgybos, tiek baudžiamojo proceso. Pataria pareigūnams, kaip užmegzti kontaktą su nukentėjusiuoju, liudytoju, įtariamuoju.
„Yra išleistos tarptautinės gairės – rekomendacijos efektyvioms apklausoms. Psichologų misija yra stebėti, kad rekomendacijų įgyvendinimas atitiktų griežtus etikos standartus ir žmogaus teisių apsaugos principus“, – pasakojo A. Izotovas.
Visgi jei pareigūnams kyla asmeninių klausimų ar mokymų poreikis, anot A. Izotovo, „neužtrenki durų, pakonsultuoji“, nors tai nėra pagrindinė KPB psichologų darbo sritis.
Įdomių detalių apie psichologo darbą Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyboje atskleidė čia dirbanti psichologė Elžbieta Malūnavičienė. Ji priminė forumo dalyviams, kad Vadovybės apsaugos
tarnyba saugo pačius svarbiausius valstybės asmenis – Prezidentą, Seimo pirmininką, Ministrą pirmininką, bei svarbiausius objektus – Prezidentūrą, Vyriausybės ir Seimo rūmus. Tarnyba yra atsakinga ir už oficialių svečių apsaugą: 2018 m. rūpinosi Popiežiaus Pranciškaus apsauga, kai jis lankėsi Lietuvoje, 2023 m. užtikrino NATO viršūnių susitikimo Vilniuje dalyvių saugumą.
„Dažniausiai žmonės mato vyrus ir moteris su juodais kostiumais ir ausinėmis artimoje ir tolimesnėje apsaugoje. O ką psichologai veikia šitoje organizacijoje? Organizacija nėra didelė – iš viso yra apie 500 žmonių, iš jų psichologų yra 3. Viena pozicija yra labiau klasikinė: viskas, kas susiję su atrankomis, vertinimais, mokymais, konsultavimu. Daugiau papasakosiu apie kitą, unikalesnę sritį“, – sakė E. Malūnavičienė.
Vadovybės apsaugos tarnyboje psichologai atlieka ne tik pareigūnų, bet ir žmonių, kurie yra vadinami „pavieniais“, vertinimus.
„Tai yra tie žmonės, kurie nėra palaikomi jokių organizacijų, tačiau gali įvykdyti išpuolį savo asmeninės motyvacijos vedini“, – pasakojo E. Malūnavičienė. – „Mūsų tarnyba, greta fizinės apsaugos, atlieka grėsmės, galinčios kilti iš tokių žmonių, vertinimą. Mus domina įspėjamasis elgesys, kuris pasireiškia grasinimais, persekiojimu ar kitu susirūpinimą keliančiu būdu. Toks asmuo gali kelti destruktyvaus elgesio riziką saugomiems asmenims bei kitiems visuomenės nariams ir sau pačiam. Psichologas, dirbantis Kriminalinės žvalgybos valdyboje, yra atsakingas už grėsmės įvertinimą ir valdymą. Analizuojame informaciją apie aktualius rizikos ir apsauginius veiksnius, prognozuojame, kiek tas žmogus turi realių galimybių suplanuoti ir įvykdyti išpuolį, kas jį gali paskatinti. Galbūt įvairios nuoskaudos, pyktis, sveikatos sunkumai. Priklausomai nuo to imamasi atitinkamų žingsnių, yra bendradarbiaujama su psichinės sveikatos specialistais, socialinės paramos centrais, policijos pareigūnais, licencijavimo skyriumi, jeigu žmogus turi ginklą. Šitas darbas reikalauja slaptumo, nes susiduriama su jautria informacija kalbant tiek apie asmens duomenis, tiek apie kitą konfidencialią informaciją.“
Valstybės saugumo departamente (VSD) dirbantys VU FsF teisės psichologijos programos alumnai sakė, kad jų funkcijos nėra kuo nors išskirtinės ar ypatingos, palyginti su kitomis teisėsaugos institucijomis. Tačiau VSD veikla susijusi su žvalgyba ir kontržvalgyba, grėsmių valstybei identifikavimu, todėl kartais ir psichologai gali būti įtraukiami į veiklas, kuriose tenka dirbti su įslaptinta informacija. Psichologinės žinios gali būti pritaikytos ir naudingos užkardant tam tikras grėsmes ir rizikas. Visgi tai nėra psichologo duona kasdieninė, labiau – išskirtiniai atvejai. Psichologai paprastai dalyvauja pareigūnų bei darbo aplinkos vertinime, teikia psichologinę pagalbą pareigūnams ir jų šeimų nariams, rengia mokymus.
Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovė, VU FsF teisės psichologijos programos alumnė Ignė Mamedovė pirmiausia užsiminė apie etines dilemas, kurias gali tekti spręsti psichologui: „Ar nori būti geras žmogus, ar
gerai padaryti savo darbą? Eini namo ramiai tada, kai žinai, kad gerai padarei savo darbą, nors dažnu atveju gali nelabai gerai jaustis kaip žmogus.“
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) – pagrindinė antikorupcinė institucija Lietuvoje, veikianti nuo 1997 metų, atskaitinga Prezidentui ir Seimui. Todėl ir psichologas čia turi mokėti atriboti žmogiškas simpatijas nuo darbinių užduočių. I. Mamedovė apie savo darbą pasakojo:
„STT dirbu beveik 11 metų. Konsultuoju, teikiu grįžtamąjį ryšį. Žinias teikiu proaktyviai. Kartais žmonės nesikreipia į mane, nes nežino, kuo galiu padėti. Aš visada sakau: ateikite ne tada, kai „dega gaisras“, o kai dar nežinote, ar tai yra problema, ir mes apie tai pasikalbėsime.“
Klimato tyrimus I. Mamedovė pervadino į gerovės tyrimus, nes prieš dešimtmetį būdavo įprasta, pasak jos, daryti klimato tyrimą kaip savotišką bausmę: nusiųsti psichologą į padalinius, kur kažkas negerai elgiasi.
„Reikėjo labai edukuoti vadovus, kad klimato tyrimas yra ne apie tai ir kad verta daryti tyrimus visoje Tarnyboje, nes turime žinoti ir tai, ką darome gerai, kur yra mūsų stiprybės“, – sakė I. Mamedovė.
Psichologai STT dalyvauja pareigūnų atrankose, kurios užtrunka gana ilgai. Pasak I. Mamedovės: „Tai pakankamai ilgas ir įtemptas procesas, nes pareigūnai turi atitikti daug reikalavimų. Psichologo vaidmuo yra atsakyti į kylančius klausimus komisijai atrankos metu ir suteikti grįžtamąjį ryšį po jos.“
„Kartais man sako: tau, psichologei, lengva pasakyti griežtesnę išvadą. Bet niekas man nedavė to santykio ir autoriteto – turėjau jį užsitarnauti savo kasdieniu darbu. Kartais reikia pasakyti ir nepatogius dalykus, tačiau psichologo vaidmuo svarbus tuo, jog teikiame grįžtamąjį ryšį su pasiūlymais“, – apie savo darbą pasakojo Ignė Mamedovė.
Padėti ir gelbėtojams, ir kaliniams
Nemažas Psichologų skyrius veikia Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Renginyje dalyvavo dvi psichologės, Teisės psichologijos programos alumnės Augustė Slavickaitė ir Ingrida Golovnia drauge su Psichologų skyriaus vedėja Loreta Vaičiule. Jos minėjo, kad Policijos departamente iš viso dirba 17 policijos psichologų. Psichologai dirba teritoriniu principu (didžiuosiuose Lietuvos miestuose, iš viso 10 apskričių) ir šiuo metu intensyviai ieško naujų kolegų Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Marijampolėje. Įdomu, kad Psichologų skyriui priklauso ne tik psichologai, bet ir kapelionai bei sielovadininkai.
Ne paslaptis, kad Policijos pareigūnų darbas susijęs su iššūkiais ir pavojais, todėl psichologai Policijos departamente teikia pareigūnams pirmą psichologinę pagalbą po kritinių įvykių, konsultuoja įvairiais klausimais darbuotojus ir jų šeimos narius. Tačiau tuo psichologų darbas neapsiriboja. Psichologai rengia ir įgyvendina įvairias prevencines ir mokymų programas, susijusias su streso valdymu, bendravimo įgūdžiais, savižudybių prevencija ir t. t. Atlieka mikroklimato tyrimus padaliniuose ir rengia rekomendacijas padalinių vadovams, kaip reikėtų gerinti mikroklimatą, formuoti komandą, spręsti konfliktus. Psichologai atlieka pretendentų į Lietuvos policijos mokyklą psichologinį vertinimą, būna įtraukiami į įvairias darbo grupes ir komisijas – Etikos komisiją, Smurto ir priekabiavimo prevencijos komisiją ir kt. Kartais pareigūnai kreipiasi į psichologus labai konkrečių patarimų ar rekomendacijų, pavyzdžiui, kaip bendrauti su sukčiavimo aukomis, KET pažeidėjais ir pan. Psichologai taip pat bendradarbiauja su policijos pareigūnais įvairiuose prevenciniuose projektuose ir teikia rekomendacijas pagal savo kompetenciją.
Didžiausią pasitikėjimą visuomenėje pagal apklausas turi ugniagesiai gelbėtojai. Tai – gera žinia, tačiau Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos dirbanti psichologė Donata Kabelytė sakė, kad toks aukštas vertinimas uždeda pareigūnams labai didelį svorį: „Visuomenė ugniagesiams klijuoja superherojaus įvaizdį.“
Šioje tarnyboje pareigūnai susiduria su labai sudėtingomis gelbėjimo operacijomis – tai gaisrų gesinimas ir įvairūs gelbėjimo darbai. Gelbėtojai dirba dideliame aukštyje, gylyje, yra atsakingi už cheminių ir radiacinių incidentų likvidavimą.
„Tam, kad suteiktum pagalbą, turi suprasti, iš kur ugniagesys gelbėtojas sugrįžo“, – pasakojo D. Kabelytė.
Departamente dirbančios 4 psichologės konsultuoja, reaguoja į kritinius įvykius, teikia pagalbą nukentėjusiajam įvykio metu. Rengia mokymus apie streso valdymą, veiksmingą bendravimą ir konfliktų valdymą, pagalbos teikimą nukentėjusiesiems kritinių įvykių metu, atlieka psichologinius mikroklimato tyrimus.
„Pagrindinis dalykas – nuolatinis ryšys su pareigūnais, daug prevencinės veiklos“, – sakė D. Kabelytė.
Psichologo paslaugos labai reikalingos kalėjimuose. Lietuvos kalėjimų tarnyboje dirbančios Liubovė Jarutienė, kuri yra ir VU FsF psichologijos krypties doktorantė bei Teisės psichologijos studijų programos alumnė, bei Virginija Klimukienė, VU FsF dėstytoja ir socialinių mokslų daktarė, pasakojo, kad žmogus, ar jis būtų suimtas, ar jau nuteistas, paprastai būna pasimetęs.
„Kartais toks, su kuriuo dar sudėtinga susikalbėti – jis gali būti abstinencijos būsenos“, – sakė L. Jarutienė. – „Psichologas yra vienas pirmųjų, kuris su tuo žmogumi susitinka, pabendrauja ir įvertina jo būseną, kaip jam galima padėti apsiprasti ir stabilizuotis. Psichologas turi įvertinti rizikas, ar žmogus nieko sau nepasidarys, kokia tuo momentu yra jo psichologinė būsena. Po šių pirminių vertinimų pereiname prie kriminalinės rizikos vertinimo. Norėčiau pasidžiaugti, kad turime vertinimo metodikas tiek suaugusiems, tiek jaunimui.“
Pasak L. Jarutienės, kalėjimuose psichologai susiduria su labai įvairia klientų grupe: „Pas mus psichologai vykdo ne atrankas, o intervencijas ir aktyviai konsultuoja.“
Pasak psichologės, Lietuvos kalėjimai keičiasi, tampa civilizuotesni.
„Vedame mokymus: reikia apmokyti komandas, kaip planuoti resocializaciją, kaip elgtis konkrečiu atveju. Dažnai važiuojame pas darbuotojus, bet dirbame ir su nuteistaisiais. Be to, organizuojame mokslinius renginius, inicijuojame tyrimus, bendradarbiaujame su VU FsF Psichologijos institutu – doc. Alfredu Laurinavičiumi, prof. Ilona Laurinaityte.“
Pažeidžiamiausia visuomenės grupė – vaikai
Su vaikais – pažeidžiamiausia visuomenės grupe – dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos psichologai. Forume dalyvavo Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė ir patarėja, psichologė Vilma Paliaukienė.
A. Marčiukaitienė pasakojo: „Mūsų Tarnyboje yra 12 teritorinių padalinių, kiekviename iš jų yra mobilios komandos, kuriose dirba psichologas ir socialinis darbuotojas arba krizių valdymo specialistas. Šios komandos, nustačius vaiko apsaugos poreikį, kuomet yra daug rizikos veiksnių ir jam nesaugu būti savo šeimoje, vyksta į šeimą ir teikia skubią intervencinę pagalbą pagal nustatytus šeimos ir (ar) vaiko krizės požymius.“
Prieš pora metų psichologai pradėjo teikti išvadas civilinėse, dažniausiai santuokos nutraukimo ir ginčų dėl vaiko bylose, kai teisėjui reikia priimti vaikui palankius, geriausiai jo interesus atitinkančius, sprendimus.
Pasak A. Marčiukaitienės: „Anksčiau tokias išvadas dažniausiai teikdavo tik teisininkas, tačiau neturint specialių psichologijos žinių, kartais būna sudėtinga atskirti besikivirčijančių tėvų padarytą įtaką ir
manipuliacijas vaiku nuo jo geriausių interesų sudėtingoje šeimyninėje situacijoje. Dabar teisės psichologas dirba komandoje su teisininku, bendrauja su vaiku, atlieka geriausių vaiko interesų vertinimą ir kartu parengia dokumentą teismui. Psichologas vertina vaiko poreikius: kalbasi su vaiku, su tėvais, stengiasi atpažinti vaiko interesą, nes vykstant ginčui kartais būna labai aštrių nesutarimų, kiekvienas iš tėvų siekia vaiką palenkti į savo pusę, neretai už ginčo dėl vaiko slepiasi kiti tėvų interesai, pavyzdžiui, nuoskaudos dėl iširusių santykių ir noras atkeršyti, įskaudinti kitą, kitais atvejais – turto dalybos, todėl paties vaiko interesas sudėtingoje situacijoje gali pasimesti.“
Nuo lapkričio 1 d. Tarnybos struktūroje atsirado naujas padalinys – Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyrius, anksčiau veikęs kaip atskira institucija – globos namai „Užuovėja“. Jis teikia pagalbą vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinio smurto . Specializuotos paslaugos vaikams ir jų atstovams teikiamos atskirame pastate.
„Kol kas tai vienintelis toks skyrius Lietuvoje ir pagalba jame teikiama vaikams iš visos Lietuvos. Po vienu stogu dirba baigę specialius mokymus psichologai bei teisės psichologai, kurie yra pasirengę padėti apklausti vaikus baudžiamajame procese vaikams draugiškoje aplinkoje. Apklausų kambariuose yra kameros, mikrofonai, viskas gali būti tiesiogiai transliuojama į teismo posėdžio salę bet kur Lietuvoje. Kiekvieno vaiko atvykimą mes traktuojame kaip itin sudėtingą situaciją, nes vaikui reikia vėl išgyventi – prisiminti – tai, kas įvyko, ir papasakoti. Kai vaikas atvyksta pas mus, mes turime pakankamai laiko jį paruošti, su juo užmegzti ryšį, pabendrauti, tuomet einame į apklausų kambarį, kur atliekama apklausa pagal 10 žingsnių metodą. Mūsų uždavinys – paruošti vaiką apklausai ir suteikti pagalbą po jos. Taip pat mūsų pastate turime medicininį kabinetą su visa reikiama įranga atlikti vaiko kūno apžiūrą -– ginekologo kėde ir pan. Teismo medicinos ekspertas atvyksta pas mus, vaikui niekur nereikia važiuoti. Kiekvieną kartą teikiant šią paslaugą, paruošiame vaiką apžiūrai, papasakojame, kad atvyks medikas, apžiūrės jo kūną, parodome patalpas. Kartais vaikams būna labai nedrąsu prieš apžiūrą ir daug jausmų, emocijų sukyla po jos. Mūsų darbas – padėti vaikui stabilizuoti jo būseną.“
Pasak Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriuje dirbančios patarėjos, psichologės Vilmos Paliaukienės, psichologo darbas šitame skyriuje yra įvairiapusiškas: „Padedame apklausti nukentėjusį vaiką arba vaiką liudytoją baudžiamajame procese, atliekame psichologinį vaiko įvertinimą dėl galimai patirto seksualinio smurto, rengiame rekomendacijas tolimesnei ilgalaikei pagalbai, teikiame konsultacijas vaiko atstovams. Taip pat vedame mokymus įvairių sričių specialistams, skirtus suteikti žinių ir praktinių įgūdžių kaip atpažinti nukentėjusį vaiką bei kaip reaguoti.“
„Turime suprasti kiekvieną vaiko žodelį – anglicizmą ir žargoną“
Kuo skiriasi teisės psichologas nuo teismo psichologo? Nacionalinės teismų administracijos atstovė, Kauno apylinkės teisme dirbanti teismo psichologė, Teisės psichologijos programos alumnė Justina Valantinė pasakojo, kad pirmasis teismo psichologas Lietuvoje buvo įdarbintas 2014 m. Klaipėdos apygardos teisme. Šiuo metu teismo psichologų yra 14.
„Pagrindinis mūsų darbas susijęs su nepilnamečių apklausomis baudžiamosiose bei civilinėse bylose, ikiteisminiame tyrime ir kartais administracinių nusižengimų bylose. Tad turime išmanyti ne tik psichologiją, bet ir baudžiamąją bei civilinę teisę, šeimos bylas“, – sakė J. Valantinė.
Psichologė papasakojo, kaip vyksta apklausa: „Mes naudojame Thomaso D. Lyono NICHD apklausos protokolą (10 žingsnių metodiką). Prieš teismo posėdį gauname nemažai teorinės informacijos apie vaikus – susipažįstame su byla, kuo vaikas ypatingas, gal jis turi specialiųjų poreikių. Vėliau teisme susipažįstame su vaiku gyvai: keliaujame į specialią patalpą – kiekvienas teismas turi įrengtus nepilnamečių apklausos kambarius, kuriuose būname tik dviese – teismo psichologas ir vaikas. Jose įrengta vaizdo filmavimo ir garso įrašymo įranga, o viskas, kas vyksta, transliuojama į teismo posėdžių salę, kurioje mus tiesiogiai stebi visi kiti proceso dalyviai: teisėjas, advokatai, prokuroras, vaikų teisių specialistai, vaiko atstovai, įtariamieji. Psichologai visos apklausos metu turi siųstuvėlį ir ausinę – mes visą laiką girdime teisėją.
Apklausa prasideda nuo įžanginio etapo – susipažinimo su vaiku. Jo metu labai svarbu užmegzti ryšį, nuo to priklauso apklausos sėkmė. Pokalbis su vaiku prasideda aptariant jam neutralias, saugias temas. Mes, psichologai, turime žinoti kokie žaidimai dabar populiariausi, pavyzdžiui „Minecraft“ ar „Roblox“, turime suprasti kiekvieną vaiko žodelį – anglicizmą ir žargoną, nes jei jis pamatys, kad tu nesigaudai jo pasaulyje, apklausos metu vaikas gali psichologui neatsiverti ir nieko nepasakoti. Įžanginis etapas dažniausiai trunka nuo 15 iki 30 min: susidraugaujame ir tik tada pradedame oficialiąją dalį – susijungiame su teismo posėdžių sale. Vaikas visada būna informuojamas, kad mus filmuoja, stebi ir kad visi kiti proceso dalyviai mus matys. Apklausos metu pirmiau psichologas yra aktyviausias – paskatina vaiką laisvai papasakoti apie įvykį, užduoda papildomus klausimus, o paskui į ausinę mums pateikiami klausimai iš teismo posėdžių salės. Psichologas juos paverčia tinkamais, kad jie būtų suprantami vaikui. Turime teisę pasakyti, kad vieno ar kito klausimo mes nerekomenduojame klausti. Mūsų principas yra apsaugoti vaiką nuo antrinės viktimizacijos, kad jis būtų kuo įmanoma saugesnėje ir jaukesnėje aplinkoje, kurioje galėtų atsiskleisti ir išeiti iš nepilnamečių apklausos kambario ramesne širdimi, be papildomų traumuojančių patirčių.“
Teismo psichologo darbe yra svarbus teorinis bei praktinis pasirengimas – psichologijos bakalauro ir magistro laipsnis, praktinio darbo patirtis su nepilnamečiais, raidos ir vaikų psichologijos žinios, teisės pagrindai, vaikų apklausų specifikos išmanymas. Be to, psichologai turi turėti puikius profesinius įgūdžius, dirbant ne tik su įvairaus amžiaus vaikais ir šeimomis, bet ir su prokurorais, advokatais, teisėjais. Teismo psichologai turi gebėti apibendrinti informaciją ir pateikti išvadas.
„Po vaiko nuomonės išklausymo civilinėse bylose mūsų prašoma pateikti išvadą ir rekomendacijas. Po pakankamai intensyvaus laiko apklausoje, turime kompetentingai pateikti svarbiausią informaciją ir įžvalgas, kurias gali pastebėti tik specialiųjų psichologinių žinių turintys specialistai. Tačiau tai pateikti suprantamai, rišliai ir argumentuoti faktais. Kitaip sakant, į teisininkams ir suaugusiems suprantamą kalbą išverčiame, ką sakė vaikas“, – teigė J. Valantinė.
Teismo psichologo darbe ypač svarbios asmeninės kompetencijos. Pasak J. Valantinės: „Apklausų metu reikia būti labai kūrybiškam ir lanksčiam – mes piešiame, žaidžiame, jei reikia, lendame kartu su vaiku po stalu. Taip pat turime gebėti bendrauti ir priimti bet kokį vaiką. Pas mus ateina visokių vaikų – ir iš išsilavinusių šeimų, ir vaikų, kurie dėl higienos stokos jau nebeturi dantukų. Neretai su tuo pačiu vaiku susitinkame kaip su įtariamuoju arba liudytoju, nes dar nėra to amžiaus, kad būtų įtariamasis, o vėliau civilinės bylos rėmuose pamatome jo visą šeimos situaciją. Tokie vaikai nebūna „patogūs“, dažnai agresyvūs, tačiau mūsų, psichologų, akimis – tai be galo pažeidžiami vaikai, į kuriuos mes žiūrime su tokia pačia pagarba kaip ir į aprūpintoje šeimoje augusį, mandagų, paklusnų vaiką.“
VU Filosofijos fakultete suorganizuotas Teisės psichologų forumas sulaukė didelio susidomėjimo, vyko aktyvios diskusijos. Jau antrus metus vykusi Teisės psichologo diena bus rengiama ir kitais metais.