Naujųjų technologijų naudojimas, ypač paspartėjęs pandemijos metu ir po jos, atvėrė plačias galimybes ne tik teigiamiems pokyčiams, bet ir gerokai išaugino kibernetinių nusikaltimų mastą. Deja, tai pasakytina ir kalbant apie seksualinės prievartos prieš vaikus internete atvejus. Europos Komisijos naujausioje kovos su seksualine prievarta prieš vaikus strategijoje pabrėžiama, kad visame pasaulyje yra pralaimima kovoje su vaikų išnaudojimu internete.
Iki šiol taikytų priemonių, siekiant sumažinti šios problemos pasireiškimą, neužtenka. Todėl 23 institucijos iš 14 Europos šalių bei dar 8 partnerinės institucijos iš viso pasaulio ėmėsi projekto „Prevencija ir apsauga teikiant pagalbą“ (angl. „Prevent & Protect Through Support, 2PS“), kurio tikslas – rasti naujų veiksmingų būdų kovai su vaikų seksualiniu išnaudojimu. Projekte dalyvauja Belgija, Čekija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Lenkija – šalis koordinatorė, Lietuva, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija.
Vilniaus universitetą (VU) tarptautiniame projekte atstovaujanti VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė, Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Ilona Laurinaitytė sutiko atsakyti į keletą klausimų apie projekto aktualumą ir situaciją Lietuvoje.
Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas
Kodėl buvo sumanytas šis projektas ir kokia jo esmė?
Projekto sumanymas kilo dėl to, kad seksualinė prievarta prieš vaikus pastaraisiais metais, nepaisant įvairių šalių dedamų pastangų sumažinti jos mastus, stipriai išaugo. Viena pagrindinių šio reiškinio augimo priežasčių – sparti naujųjų technologijų plėtra ir prieinamumas. Pasaulinio vaikų saugumo instituto „Childlight“ duomenimis, praėjusiais metais nuo seksualinio vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos internete nukentėjo daugiau nei 300 milijonų vaikų, jaunesnių nei 18 metų. Potencialiems nusikaltėliams technologijos padidino galimybes susikurti netikrą tapatybę, pasiekti vaikus tiesiogiai ar naudotis seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga ir pan.
Pirminės ir tretinės prevencinės priemonės, kurios dažniausiai taikomos, deja, ne visada pasiekia rezultatų. Priminsiu, kad pirminė prevencija yra visuomenės švietimas apie tai, kas yra seksualinė prievarta prieš vaikus, kokios jos priežastys ir pasekmės bei kokių žingsnius reikia atlikti, siekiant jos išvengti. Tretinės prevencijos atveju jau privalu dirbti su nusikaltusiais prieš vaikus asmenimis, siekiant mažinti tokio nepageidautino elgesio recidyvą ateityje. Taigi šio projekto metu skiriamas didesnis dėmesys antrinei prevencijai, kurios tikslas yra dirbti su asmenimis, besidominčiais seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga, bet dar nepadariusiais nusikalstamos veikos pagal egzistuojančias teisės normas konkrečioje šalyje. Svarbu paminėti, kad šios normos gali skirtis priklausomai nuo šalies: tam tikros veikos vienoje šalyje gali būti laikomos nusikalstama veika, o kitoje – ne (pavyzdžiui, vaikų pornografijos vaizdų žiūrėjimas be atsisiuntimo).
Mūsų projektas akcentuoja būtent pagalbą ir prevenciją, nes geriau yra užkardyti nusikalstamą veiką, nei vėliau atlyginti jos padarytą žalą. Kaip sako suomių kolegos iš organizacijos „Protect Children“, jei savo darbais apsaugosime bent vieną vaiką, tai jau bus labai daug, nes gydyti pasekmes yra žymiai sudėtingiau ir kainuoja daug brangiau – ir visuomenei, ir konkrečiai nukentėjusiam vaikui. Atitinkamai kuriamos įvairios iniciatyvos paskatinti asmenis, kurie dar nepadarė nusikaltimo, bet susiduria su savo seksualinio potraukio problemomis, kreiptis anonimiškai pagalbos ir ją gauti.
Projekte tiesiogiai ir kaip partnerės dalyvauja institucijos iš skirtingų šalių. Ar situacija kiekvienoje iš jų skiriasi?
Šalys skiriasi savo įstatymais, apibrėžiančiais, kas yra seksualinė prievarta, ypač turint galvoje technologijų kontekstą. Vis dėlto, jei pastebima, kad asmuo lankosi tam tikruose tinklalapiuose, tai vertinama kaip signalas, nes tarp tokio turinio žiūrėjimo ir jo parsisiuntimo į savo įrenginį, kas jau dažnu atveju yra nusikalstama veika, – labai mažas žingsnis. Pastaruoju metu taip pat stebima, kad nepilnamečiai, seksualiai susidomėję savo bendraamžiais arba jaunesniais asmenimis, dėl įvairių priežasčių (noro patikti, patraukti dėmesį ir pan.) – dalinasi savo ar bendraamžių kūno ar jo dalių nuotraukomis. Vertėtų žinoti, kad jei nepilnametis siunčia tokią medžiagą, tai vertinama kaip vaikų pornografijos platinimas, net jei vaizduose yra pats siuntėjas. Taigi, negalime ignoruoti jaunuolių seksualinės raidos ypatumų ir tuo pačiu – iš jų veiksmų kylančių problemų, kurios vėlesniuose šių jaunų žmonių gyvenimo etapuose gali padaryti nemažai žalos tiek siekiant karjeros, tiek ir tarpasmeniniuose santykiuose.
Vienas iš projekto tikslų yra pasiekti auditoriją, kuri žiūri arba domisi seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga. Suomių kolegos turėjo galimybę apklausti ne vieną tūkstantį asmenų, žiūrinčių vaikų pornografiją (dažniausiai tamsiajame internete), ir nustatė, kad bent pusė iš jų norėjo nustoti tai daryti. 61 proc. tyrime dalyvavusių asmenų norėjo gauti pagalbą, bet jos yra per mažai, nėra informacijos apie ją arba jos visai nėra. Labai svarbu būtų pradėti dirbti su šiais asmenimis, nes tikimybė, kad žiūrėjimas pereis prie sunkesnių veiksmų, yra pakankamai aukšta (tyrimas „CSAM Users in the Dark Web: Protecting Children Through Prevention“. Tokio tipo medžiaga sužadina, ilgainiui žiūrimas turinys sunkėja, asmens savireguliacija silpnėja, ypač pavartojus psichoaktyviųjų medžiagų. Tyrimų rezultatai rodo, kad nemažai asmenų, kurie žiūrėjo tokią medžiagą, po to turėjo ketinimų kontaktuoti su vaikais – susisiekti elektroninėmis priemonėmis arba susitikti gyvai (44 %); šiek tiek daugiau nei trečdalis (37 %) iš jų ir kontaktavo po tokio turinio peržiūros („Protect Children“, 2021). Projekto tikslas yra sumažinti tokio elgesio pasireiškimą, suteikiant galimybę šiems asmenims kreiptis pagalbos ir keisti savo elgesį.
Žinoma, dažniausia reakcija, galvojant apie panašius asmenis, yra mintis, kad juos reikia bausti. Tačiau svajojimas apie nusikaltimą dar nėra nusikaltimas. Visgi mintys gali tapti labai įkyrios. Kad jų atsikratytum, reikia kalbėtis apie kylančius sunkumus. Projektu siekiama, kad panašios mintys ir fantazijos netaptų nusikalstamu veiksmu ir kad galėtume apsaugoti kuo daugiau vaikų.
Kokiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti tikslus?
Projektas turi keletą darbinių grupių, kurių tikslas sukurti pagalbos priemones tokiems asmenims – tiek dirbant gyvai, tiek nuotoliu su profesionaliu specialistu ar suteikiant nuotolines savipagalbos priemones. Šiuo metu yra apmokomi įvairių šalių specialistai, dirbantys teisėsaugoje, vaikų teisių, psichikos pagalbos srityje, psichologai: vyksta trenerių, kurie savo šalyse perduos šias žinias kitiems specialistams, mokymai. Netrukus startuos projekto metu sukurta platforma „StepTo.Support“, kurioje bus pateikiama visa informacija apie specialistų pagalbos ir savipagalbos galimybes minėtiems asmenims.
Kokie tyrimai buvo vykdomi Lietuvoje ir kokie jų rezultatai?
Su kolegomis atlikome kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo psichikos sveikatos specialistai. Klausėme, kiek jie savo praktikoje susiduria su asmenimis, kurie būtų išreiškę savo seksualines fantazijas vaikų atžvilgiu ar kalbėję panašiomis temomis, ir kaip šie specialistai teikė pagalbą, ar turėjo žinių ir pan. Išryškėjo keletas pagrindinių dalykų. Mūsų specialistai retai susiduria su tokiais klientais, o jei ir susiduria, dažnai nežino, kaip jiems padėti, ką daryti su kliento išsakyta problema. Esama ir specialistų nenoro dirbti su tokiais asmenimis dėl vidinių nuostatų, ypač jeigu specialistai ir patys turi vaikų. Be to, stinga žinių seksualumo tema – mūsų švietimo sistema suteikia mažai žinių apie tai. Visgi visi pripažino, kad problema yra opi ir kad labai reikėtų pagalbos priemonių: bent jau žinoti, kur galima būtų tokius asmenis nukreipti.
Taip pat atlikome kiekybinę apklausą, kurioje dalyvavo virš 100 specialistų psichologų bei teikiančių emocinę pagalbą savanorių, dirbančių emocinės paramos linijose. Apklausa parodė, kad seksualiai vaikais susidomėjusių klientų atžvilgiu, nenuostabu, yra nelabai palankios nuostatos. Be to, trūksta žinių ir įgūdžių, kaip dirbti su tokiais asmenimis, ar visais atvejais privalomas pranešimas atsakingoms institucijoms ir pan. Dalis atsakiusiųjų teigė, kad būtų naudinga daugiau žinoti ir suprasti šios klientų grupės ypatumus – pagalbos būtinybė suvokiama kaip svarbi, nes ji veikia prevenciškai.
Pavasarį atlikome ir fokusuotą grupinę diskusiją, kurią sudarė policijos, vaiko teisių, probacijos ir kalėjimų tarnybų bei nevyriausybinių organizacijų specialistai, užsiimantys seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis klausimais, pristatėme šio projekto rėmuose kuriamą seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentą HEXAGON. Pastarasis instrumentas apibrėžia rizikos ir apsauginius veiksnius, kurie padeda įvertinti konkretaus asmens pavojingumą ir jo galimybes keistis.
Aš pati, dirbdama kriminalinio elgesio rizikos vertinimo srityje daugiau nei du dešimtmečius, galiu patvirtinti, kad mūsų šalis stokoja seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentų. Mes turime tik vieną Lietuvos kalėjimų tarnybos patvirtintą naudojimui instrumentą (Seksualinio smurto rizikos vertinimo metodika, angl. „The Sexual Violence Risk-20“, sutr. SVR-20), kuris jau yra šiek tiek pasenęs šiandienos kontekste. Fokusuotos grupinės diskusijos dalyviai apie naujai kuriamą HEXAGON pasisakė labai pozityviai: jie pripažino, kad tokių instrumentų labai reikia. Beje, panašios grupinės diskusijos vyko ir kitose šalyse – Vokietijoje, Šveicarijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu yra lyginami šiose šalyse gauti rezultatai. Be abejo, rengiama publikacija, daromi pranešimai konferencijose, bet sykiu tikslas yra užbaigti rengti šį instrumentą ir pasiūlyti naudoti specialistams ne tik Europoje, bet ir pasauliniu mastu.
Kuo ypatingas šis rizikos vertinimo instrumentas?
Lietuvoje yra įvairių rizikos vertinimo instrumentų, pavyzdžiui, visi nusikaltę asmenys, patenkantys į kalėjimų arba probacijos tarnybų priežiūrą, yra vertinami Teisės pažeidėjo įvertinimo sistema OASys (angl. „The Offender Assessment System“). Vis dėlto šis instrumentas nėra jautrus seksualinio smurto rizikos vertinimui, todėl reikalingas labiau specializuotas vertinimas, siekiant tikslingai dirbti su nuteistu asmeniu ir keisti jo nuostatas bei elgesį. Jei matoma, kad seksualinio nusikaltimo rizika yra vidutinė arba aukšta, ypač pastaruoju atveju, reikia intensyvios priežiūros ir atitinkamų programų, kurios leistų daug dėmesio skirti tų asmenų resocializacijai, elgesio keitimui ir pan.
Minėjote Suomijos kolegų tyrimą, kuris parodė, kad dalis žiūrinčiųjų neleistinus vaizdus norėtų to nebedaryti. Ar jie turi galimybę kreiptis pagalbos?
Išties dalis tokių žmonių (ne visi) norėtų gauti pagalbą. Lietuvoje mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti šioje srityje. Gera žinia yra ta, kad netrukus pasirodysiančioje platformoje „StepTo.Support“ bus prieinama informacija ir lietuvių kalba – tiek apie specialistų teikiamą pagalbą, tiek ir pristatomos įvairios savipagalbos priemonės. Tokio pobūdžio platformose yra klausimynai, kaip save įsivertinti, bei informacija, kur gauti pagalbą, kokiomis kalbomis yra pasiekiamos anoniminės konsultacijos linijos. Kai kurios šalys iš projektinių lėšų, turėdamos sutarimą aukščiausiu politiniu lygiu, teikia tokią pagalbą, o besikreipiantys asmenys nėra baudžiami už tai, kad ją gauna (dar kartą pabrėžiu, kad nebaudžiama už minčių ar fantazijų turėjimą, tačiau bet koks nusikalstamas veiksmas prieš vaiką yra baudžiamas). Vokietijoje ar Čekijoje anoniminė pagalba yra galima gyvai ir net kompensuojama iš ligonių kasų. Lietuvoje tokią sistemą kol kas sunkiai galėčiau įsivaizduoti, nes tai susiję su viešumo problema, susidorojimo grėsme ir pan.
Žinoma, mes nekalbame apie atvejus, kada nusikaltimas jau yra padarytas. Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus visose šalyse yra baudžiami, bet skirtingose šalyse po to įvairiai dirbama su nusikaltusiais asmenimis, arba visai nedirbama, kaip yra pas mus. Lietuvoje turime didelę problemą todėl, kad asmenis, baudžiamus už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, o ypač mažamečius – iki 14 metų amžiaus, paskatinti dalyvauti elgesio keitimo programose yra beveik neįmanoma. Nors mes turime specializuotą programą darbui su seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusiais asmenimis, problema yra ta, kad gavę bausmę jie neturi galimybės, kaip kiti, prabuvę tam tikrą laiką laisvės atėmimo vietose, prašyti lygtinio paleidimo ar kitų alternatyvių bausmių. Šiuo atveju jie turi išbūti visą bausmės laiką pataisos įstaigoje. Ką tai reiškia? Jie išbūna visą skirtą laiką, tačiau jiems išėjus iš pataisos namų, neturime su jais jokio ryšio. Būdami laisvės atėmimo vietoje ir neturėdami motyvacijos keistis, jie labai retai kreipiasi pagalbos ir su jais mažai dirbama. Jei nusikaltę asmenys gauna alternatyvią bausmę, jie būtinai turi būti probacijos tarnybos priežiūroje – dalyvauja tam tikrose programose, jiems skiriamos įvairios kontrolės ir stebėsenos priemonės. Todėl neretai girdime, kad išėję į laisvę tokie asmenys vėl padaro panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką. Svarbu prisiminti, kad minima asmenų grupė dažniausiai turi problemų mezgant tarpasmeninius santykius, įsidarbinant, neretai turi vartojimo problemų. Su jais reikia dirbti. Tiesa, kalbu apie nusikalstančiuosius kontaktiniu būdu. Internetinių nusikaltėlių asmenybės profilis šiek tiek skiriasi ir darbo su jais ypatumai taip pat turėtų būti kiek kitokie.
Kaip Jūs patekote į šį projektą – jo tema susijusi su Jūsų tyrimais?
Išties jau daugiau nei ketvirtį amžiaus tyrinėju seksualinės prievartos temą. Būdama doktorantė porą metų stažavausi Berlyno teismo psichiatrijos institute, kuriame didelis dėmesys buvo skiriamas seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų ekspertiniam vertinimui bei mokslinei analizei. Vokietijoje gautos žinios ir praktika buvo labai naudingos, nes Lietuvoje tuo metu mes dar mažai ką turėjome. Šalia tos veiklos grįžusi taip pat įsitraukiau į kriminalinio elgesio rizikos vertinimo tyrimus. Tad šios temos lydi visą mano, kaip mokslininkės, gyvenimą.
Dalyvauti projekte mane pakvietė lenkų ir britų kolegos, kurie vadovauja projektui, o rekomendavo projekto patariamoji ekspertė, mano kolegė profesorė Elizabeth J. Letourneau iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV). Šiame universitete esu praleidusi metus, pagal Baltijos–Amerikos laisvės fondo remiamą programą stažavausi Moorų šeimos remiamame seksualinės prievartos prieš vaikus prevencijos moksliniame centre („Moore Center for the Prevention of Child Sexual Abuse“)..
Jau pirmuose partnerių susitikimuose iš karto dalinausi, kad projekto tema mūsų šalyje yra visiškai neišvystyta. Dabartiniame etape, apie ką neseniai buvo diskutuojama ir fokusuotoje grupėje Lietuvoje, kol kas nėra aišku, kiek ir kaip mes galime pasiekti tuos asmenis, kurie seksualiai domisi vaikais. Deja, tyrimų atlikimui mes neturime tokios infrastruktūros ir galimybių, kaip kad užsienio kolegos, pavyzdžiui, mano minėti suomių kolegos, kurie savo atliktų tyrimų rezultatus pristato pasauliniu mastu, kartu ir Europos Parlamente. Arba kolegos iš Norvegijos tiesiogiai dirba su minėta asmenų grupe ir tyrinėja intervencinių priemonių naudingumą. Bet mes darome, ką galime: renkame informaciją, atliekame tyrimus, bendradarbiaujame įvairiose darbo grupėse, stengiamės, kad medžiaga būtų prieinama ir lietuvių kalba. Pavyzdžiui, prisijungėme prie pasauliniu mastu atliekamos apklausos „Our Voice“ („Mūsų balsas“), skirtos asmenims, kurie būdami vaikais patyrė seksualinę prievartą. Jų atsakymai apie turėtas patirtis ne tik padės geriau suprasti seksualinio smurto patyrimo kiekvienoje šalyje ypatumus, bet ir leis pasiūlyti praktines rekomendacijas prevencijai. Taip pat minėtos platformos „StepTo.Support“ medžiaga bus prieinama ir lietuvių k.
Mūsų pagrindinis tikslas yra švietimas ir pradinis postūmis, kad mes bent jau pajudėtume iš mirties taško. Lietuvoje kol kas ši tema, kaip ir bendrai su seksualumu susijusios temos, vis dar dažnai išlieka tabu. Vis dėlto neigti problemą būtų pats blogiausias dalykas, todėl svarbu suprasti, kas vyksta ir atitinkamai reaguoti.