Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Deja, socialinės politikos sprendimus dažnai lemia ne kompetentingumas, o politiniai interesai.
Ramutė Šulčienė
SAVAITĖ
Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma. Ji lydi mus nuo pat gimimo – per motinystės išmokas, ugdymo įstaigas, sveikatos paslaugas ar pensijų sistemą – ir neapleidžia net paskutinėje gyvenimo atkarpoje, kai artimieji tvarko laidojimo išmokas.
„Socialinė politika glaudžiai susijusi su kiekvieno žmogaus gyvenimu – ji veikia net ten, kur jos nepastebime“, – sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis. Anot pašnekovo, nėra nė vienos valstybės politikos srities, kur nereikėtų socialiai pagrįstų sprendimų: nuo mokesčių politikos iki infrastruktūros ar energetikos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis Socialinės politikos katedros asistentas dr. Tautvydas Vencius primena, kad ši sritis – tai ne tik išmokos ar parama. Ji apima švietimą, sveikatos apsaugą, o tai reiškia – prieinamą darželį ar galimybę gauti gydymą laiku. Tačiau, kaip pastebi pašnekovas, politikams vis dar trūksta gebėjimo remtis tyrimais ir rekomendacijomis, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos veiksmingai.
Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė – žmonės. „Ar senjorai nelieka vieniši, ar vaikams ugdymas teikia prasmės, ar pagalba pasiekia žmogų laiku ir oriai – visa tai socialinės politikos klausimai“, – sako ji.
Nuo paramos iki sistemos
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. – 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau – 18–19 a. sandūroje ją minėjo prancūzų filosofas Charles Furjė.
Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab. inicijavęs pirmąsias privalomo draudimo sistemas – ligos, nelaimingų atsitikimų, senatvės ir nedarbo atvejais.
Pašnekovas pasakoja, kad plačiąja prasme socialinės politikos ištakų galima įžvelgti dar senovėje. Senovės Egipte ir Romos imperijoje skurstantiems buvo dalijamas maistas, siūlomos nemokamos pramogos. Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurstančių žmonių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje, 1795 m. įvestos išmokos bedarbiams.
Saugumo pamatas
Nors 20 a. socialinė politika pasiekė reikšmingą brandą, prof. B. Gruževskio teigimu, tikroji socialinė politika dar tik prasideda. „Šiuo metu vis dar gyvename pagal senąją rinkos ekonomikos paradigmą, kurioje dominuoja pelno siekimas, o socialinė politika lieka antrame plane. Tačiau 21 a. realijos vis garsiau signalizuoja, kad šis kelias – akligatvis. Mokame labai daug ir efektyviai gaminti, bet nemokame pasidalinti. O auganti nelygybė jau šiandien ardo visuomenę iš vidaus“, – perspėja profesorius. Pašnekovo nuomone, būtent socialinės politikos ekspertai turėtų tapti pagrindiniais pokyčių lyderiais. Priešingu atveju vis labiau stiprės policijos ir kariuomenės vaidmuo, o tai gali tapti rimtu išbandymu demokratijos principams.
„Pagrindinis šiuolaikinės socialinės politikos tikslas – užtikrinti socialinę taiką, t. y. orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms. Jei to nepavyksta pasiekti, auga nepasitenkinimas, kyla streikai, protestai, o tai ne tik kenkia ekonomikai, bet ir gali kelti grėsmę šalies politiniam stabilumui. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių“, – pabrėžia mokslininkas. – Specialistų nuomone, net 75 proc. karinių konfliktų po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo dėl nesugebėjimo efektyviai taikyti socialinės politikos principus valstybės valdyme. T. y. įtampos pirmiausia kildavo šalies viduje, o tuo skubėdavo pasinaudoti išorinės priešiškos jėgos. Tokių scenarijų pavojus ypač auga hibridinio karo sąlygomis.“
Tarp vertybių ir interesų
Neretai susidaro įspūdis, kad socialinė politika priklauso nuo politinių vėjų – skirtingi veikėjai siūlo skirtingus sprendimus, tačiau pokyčiai vyksta lėtai. Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad taip yra todėl, jog ši sritis itin vertybiška, ieškanti atsakymų į jautrius klausimus: kam padėti, kiek padėti ir kas „nusipelno“ pagalbos. Skirtingos partijos į šiuos klausimus atsako skirtingai, nes už jų slypi skirtingos vertybės.
Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės – jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios – ko dažnai trūksta. Dar vienas iššūkis – trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų. Dėl to pirmenybė dažnai teikiama greitai matomiems rezultatams, o ne sprendimams, kurie duotų naudą po dešimtmečio.
„Tokie dalykai kaip vaikystės skurdo mažinimas ar tvari socialinė apsauga reikalauja laiko. Ir drąsos“, – sako dokt. U. Kaklauskaitė. Pasak jos, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai. Todėl itin svarbus analitikų, tyrėjų ir praktikų balsas, padedantis suprasti, kas iš tikrųjų veikia.
Kai žinios tampa veiksmais
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis dr. T. Vencius prisimena atvejį, kai teko įtikinėti politinę vadovybę, kad kalėjimuose turi dirbti socialiniai darbuotojai. Anot jo, tai – ne tik socialinis sprendimas, bet ir visuomenės saugumo klausimas.
„Žmonės, atlikę bausmę, anksčiau ar vėliau grįžta į mūsų bendruomenes. Todėl resocializacijai turime skirti daugiau dėmesio“, – pabrėžia dr. T. Vencius. Pasak pašnekovo, tokios priemonės, kurioms įgyvendinti reikia tarpinstitucinio bendradarbiavimo, gimsta būtent dėl stiprių socialinės politikos žinių ir patirties.
Mokslininkas pabrėžia, kad bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. „Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga“, – pasakoja dr. T. Vencius. Vėliau modelis pradėtas taikyti visoje Lietuvoje, o savivaldybėse atsirado atvejo vadybininkai, dirbantys su ilgą laiką nedirbančiais ir socialinę paramą gaunančiais asmenimis.
Trapi pusiausvyra
Prof. B. Gruževskio teigimu, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. „Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė – egoistiška, biologinė, kita – visuomeninė, išmokta. Žmonijos istorija – tai nuolatinės pastangos suvaldyti biologinį egoizmą ir kurti socialinį sąmoningumą“, – teigia profesorius.
Tokias pastangas nuo seno aprašė išminties knygos ir šventraščiai, kuriuose žmogaus raidos tikslas siejamas su vidinių instinktų pažabojimu. Vėliau, Renesanso epochoje, kai buvo atsisakyta religinių dogmų, šią funkciją perėmė socialinė politika – kaip būdas kurti teisingesnę visuomenę, pasitelkiant racionalias priemones ir teorines prielaidas.
Vis dėlto ši žmonijos raida nėra linijinė. Visuomenė kyla, stiprėja, bet anksčiau ar vėliau pradeda piktnaudžiauti įgyta galia, sistema suyra ir tenka viską pradėti iš naujo. „Iš didelės laisvės gims didelė nelaisvė“, – Platono žodžius primena profesorius.
Mokslininkas kelia klausimą: kodėl net gyvenant aukštos gerovės sąlygomis mums taip sunku valdyti išteklius atsakingai ir dalytis su silpnesniais? „Gal mes tiesiog gyvename per trumpai, kad suvoktume visą žmonijos evoliucijos paveikslą“, – svarsto prof. B. Gruževskis.
Specialistų stygius kainuoja
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai – ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Pasak prof. B. Gruževskio, džiugu, kad skirtingų sričių žmonės atranda save socialinėje politikoje, tačiau ši veiklos sritis reikalauja specifinių žinių, kurių neįmanoma įgyti kitose studijų programose.
Beje, Vilniaus universitetas yra vienintelis, kuris šiuo metu siūlo Socialinės politikos studijų programą Lietuvoje. Kasmet išugdoma vos kelios dešimtys socialinės politikos ekspertų.
Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose – viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame. Anot jo, šios studijos ugdo gebėjimą matyti problemas iš skirtingų perspektyvų, neapsiribojant vien teisine ar ekonomine logika. „Dažnai girdime, kad trūksta lėšų ar teisinio pagrindo padėti žmogui. Tačiau tikras socialinės politikos analitikas visada atras kelią, kaip situaciją spręsti socialiai jautriai ir oriai, – sako mokslininkas. – Jei tokio mąstymo žmonių būtų daugiau, socialinių problemų sprendimas būtų veiksmingesnis ir nereikėtų nuolat įtikinėti, kad ši sritis verta dėmesio.“
Kai gera idėja skriaudžia
Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad sprendimai, priimami be sisteminio socialinių problemų vertinimo, gali sustiprinti neteisybę, net jei jų tikslas – geras. „Pavyzdžiui, Lietuvoje daug dėmesio skiriama elektromobilių įsigijimui skatinti – subsidijos, lengvatos, mokestinės paskatos atrodo kaip pažangūs žingsniai žaliosios politikos link. Tačiau dažniausiai šiomis priemonėmis pasinaudoja pasiturintys miestų gyventojai, o regionuose gyvenantys žmonės, dažnai naudojantys senesnius automobilius, lieka nuošaly. Tad ar tikrai žaliąją transformaciją įgyvendiname teisingai?“ – klausia mokslininkė.
Pasak pašnekovės, kad sprendimai būtų socialiai teisingi, neužtenka technologinio skatinimo – būtina vertinti, kam jie prieinami ir kaip veikia įvairias gyventojų grupes. Čia itin svarbus duomenimis grįstas požiūris. Vienas sėkmingas pavyzdys – Europos mikrosimuliacinis modelis EUROMOD, kuris leidžia įvertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei. Šis modelis parodė, kad be valstybės įsikišimo per COVID–19 pandemiją žemiausias pajamas gaunančios šeimos būtų nukentėjusios labiausiai. Tokie duomenys padėjo pagrįsti tikslines paramos priemones. „Socialinė politika negali būti paremta vien nuojauta ar ideologija – ji turi būti jautri ir pagrįsta žiniomis. Priešingu atveju lengva sukurti sistemą, kuri ne padeda, o kenkia“, – pabrėžia U. Kaklauskaitė. Galų gale, tai yra sprendimai, tiesiogiai veikiantys žmonių gyvenimus.
Lygi teisė į švarią ateitį
Socialinės politikos reikšmė šiandien tampa būtina sprendžiant net ir aplinkosauginius iššūkius. Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad klimato krizė dažniausiai labiausiai paveikia tuos, kurie prie jos mažiausiai prisidėjo. Todėl socialinė politika gali ir turi būti įrankis, padedantis ne tik mažinti emisijas, bet ir apsaugoti pažeidžiamiausias visuomenės grupes.
Būtent tokie klausimai paskatino doktorantę kurti naują Europos Sąjungos ekosocialinės politikos kursą, kuris šį pavasarį startavo Vilniaus universitete. „Tradiciniai gerovės valstybės modeliai turi keistis. Nebepakanka atskirai spręsti socialinių ar ekologinių problemų – būtina tai daryti kartu, – teigia dokt. U. Kaklauskaitė. – Ekosocialinė politika siekia užtikrinti, kad niekas neliktų nuošalyje.
Pavyzdžiui, anglies dioksido apmokestinimas gali būti ne tik klimato švelninimo įrankis, bet ir perskirstymo priemonė, jei surinktos lėšos investuojamos ten, kur jos labiausiai reikalingos: į viešąjį transportą, renovaciją, mažas pajamas turinčius žmones.“
Kelias į labiau pagrįstą politiką
Ar Lietuvoje pakankamai įsiklausoma į socialinių mokslų ekspertų rekomendacijas? Prof. B. Gruževskis teigia, kad formaliai ekspertams skiriama dėmesio – suteikiama tribūna, kviečiama konsultuoti. Tačiau galutiniai politiniai sprendimai neretai prasilenkia su siūlymų turiniu. „Realią įtaką vis dar dažniau turi interesų grupės“, – konstatuoja pašnekovas.
Kaip ryškų pavyzdį profesorius mini naujojo Darbo kodekso svarstymą. „Pradinis – labiau liberalus – projektas buvo sukritikuotas, tuomet vyko ilgos ir konstruktyvios derybos su socialiniais partneriais. Tai buvo retas atvejis, kai skirtingų pažiūrų žmonės kartu dirbo bendram tikslui. Toks darbas man buvo širdies džiaugsmas“, – prisimena pašnekovas. Vis dėlto, viską vainikavo nusivylimas – Seimas, apeidamas pasiektus kompromisus, priėmė pirminį, netobulintą variantą. „Jei Seime būtų daugiau socialinės politikos specialistų, tokių nesusipratimų būtų gerokai mažiau“, – neabejoja mokslininkas.
