VU Filosofijos fakulteto Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedros vedėjos prof. habil. dr. Ritos Šerpytytės teigimu šiuolaikinės religijos studijos - tai teoriniai akupunktūros seansai, atrandantys skaudamus taškus ir juos išjudinantys. Trumpame pokalbyje profesorė papasakojo apie savo kelią iki religijos studijų, apie tarptautines konferencijas bei paskaitas kituose pasaulio universitetuose ir pristatė Religijos studijų magistrantūros programą. Profesorė nemano, jog religijos studijos išgelbės pasaulį, bet jos gali padėti mažinant paviršutinišką šiandieninės visuomenės požiūrį į religiją.
Koks yra Jūsų tyrimo laukas, kaip jis keitėsi? Kodėl Jus traukia būtent ši sritis?
Tai, ką įvardijate tyrimų lauku, matyt, reikėtų vadinti religijos filosofija. Nors kartais, matyt, turėdami galvoje, kad daugybę metų vadovavau Religijos studijų ir tyrimų centrui, o dabar, pasikeitus VU struktūrai, vadovauju Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedrai, kai kas mane pavadina religijotyrininke. Taigi, religijotyrininkė nesu, esu filosofė. Tačiau suklaidinčiau visus, jeigu sakyčiau, kad šiandien egzistuoja religijos filosofija kaip kokia nors izoliuota disciplina. Šiandien nyksta ribos tarp atskirų mokslų, netgi tarp humanitarinių ir gamtos mokslų, ką ir bekalbėti apie atskiras disciplinas filosofijos viduje. Todėl Jūsų klausimas labai tikslus – religija šiandien yra atskiras tyrimų laukas daugybės mokslų sankirtoje. Būtent religijos filosofija yra jau ne tiek disciplina, kiek tyrimų laukas. O filosofinė prieiga yra integruojanti ir padedanti reflektuoti atskirų mokslų metodus tyrinėjant religijos fenomeną.
Mano pačios atsidūrimas šiame tyrimų lauke visų pirma yra susijęs su filosofija. Filosofinį santykį su pasauliu išgyvenau dar ankstyvoje vaikystėje, tik filosofinė savimonė gimė šiek tiek vėliau. Pamenu, vieną sekmadienį su močiute išsiruošėme traukiniu į svečius pas tetą dabartinės Tilžės linkme. Man tada buvo kokie 6 metai, dar prieš mokyklą. Sėdėjau tam traukiny ir galvojau – šiandien kažkas įvyko, viskas yra kitaip. Sykiu bandžiau suprasti, kas tas įvykis, kas tas „kitaip“. O tas „apsivertimas“ buvo supratimas, kad „čia“, šitame pasaulyje „viskas“ yra negerai, „ne taip“, bet „yra“, „turi būti“ kažkas „kita“. Šito skirtumo nuojauta, o vėliau – ir teorinis interesas jam neapleido visą gyvenimą. Ar bereikia sakyti, kad filosofijos ir religijos transcendentinės „teritorijos“ yra tapačios, tik keliai į jas patekti skirtingi?
Galima sakyti, kitu lygmeniu ta pati patirtis atsikartojo jau vėliau. Beje, neseniai man ją priminė susitikimas su žinomu italų filosofu Maurizio Ferrariu. Priminė todėl, kad ta patirtis pasirodė esanti ta pati, kaip ir minimo kolegos. Vakarienės metu paminėjau, kad neseniai grįžau iš Romos, ir visai nežinodama to, ko gero, kavą būsiu gėrusi tame pačiame bare, esantį via della Lungara, kaip ir neseniai amžinybėn išėjęs kino klasikas Bernardo Bertolucci. Nežinojau, sakau, kad jis ten ir gyveno, nors jo filmus laikau nepralenkiamai filosofiniais, o „Konformistas“ man pačiai leido savyje atpažinti filosofinį santykį su pasauliu. Maurizio Ferrario replika buvo trumpa: „Ir man“.
Ir tą filosofinį santykį su pasauliu prezentuoja ne egzistencinis prisitaikėliškumo ir jo priešybės svarstymas, ne konformizmo „esmės“ „apmąstymas“ (kad ir kiek erdvės tam palieka pats Alberto Moravia kūrinys), o pasaulio matymas „iš kitur“, matymas, kad gyveni Platono oloje, - kinematografinis matymas. Pažiūrėkite pirmus „Konformisto“ kadrus, tie, kas turite filosofinį santykį su pasauliu, išvysite, kad tikrovė nėra „vienmatė“!
Bet Jūs turbūt klausiate konkretesnių dalykų?
Filosofinį kelią pradėjau nuo teisės filosofijos, iš jos buvo ir mano pirmoji disertacija. Mano habilitacinio darbo tema skambėjo taip: „Nihilizmo problemos Vakarų filosofijoje teorinės konfigūracijos“. Savo monografijos „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ Pratarmėje esu rašiusi, kad prie nihilizmo problemos artėjau iš keleto teorinių perspektyvų – Heideggerio filosofijos, šiuolaikinės italų filosofijos ir religijos filosofijos. Ši „sankaba“ bent iš dalies paaiškina ir mano teorinius interesus, ir tyrimo lauką. Vadinamojoje religijos filosofijoje mane domina nihilizmo problema, bet šios problemos analizė kaip tik ir leidžia parodyti, kad ji pranoksta vienos disciplinos rėmus, panyra į bendrąją filosofinę problematiką ir leidžia permąstyti patį Vakarų filosofijos ontologinį „projektą“. Todėl netrukus pasirodysiančios mano naujos monografijos pavadinimas „Tikrovės spektrai“ kaip tik ir signalizuoja apie nihilizmo problemos „sugrąžinimą“ ontologijai, jos nihilistinių, spektriškų transformacijų aptarimui.
Jūsų tarptautinė patirtis yra labai plati, skaitėte paskaitas ne viename Europos universitete, dalyvavote tarptautinėse konferencijose. Taip pat esate pakviesta būti vizituojančia profesore Turino universitete. Papasakokite, prašome plačiau, apie savo tarptautinę patirtį.
Visada lengviau atsakyti į formalius anketinius klausimus. Tiesa, visų paskaitų ciklų ir konferencijų tikrai neišminėsiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jau daugelį metų, kasmet išvykstu su paskaitomis į užsienio universitetus, kasmet bent po kartą ar du pabuvoju ten su moksliniais projektais ir kasmet išvykstu į 4-5 konferencijas užsienyje. Tačiau tai tik skaičiai. Mano tarptautinė patirtis prasidėjo sykiu su Nepriklausomybe. Įšokau, kaip sakoma, į paskutinį traukinį. Dar 1993 m. išvykau į Romą stažuotis universitete „La Sapienza“ pas garsų dabar jau amžinos atminties religijos filosofą Marco Maria Olivetti. Antrą sykį ten pat stažavausi 1996 m. Tai buvo laikas, kai man atsivėrė turtinga Vakarų filosofijos tradicija. Visa, ką ten įgijau, stengiausi atiduoti studentams Lietuvoje. Ir kai kas pavyko. 2004 m. turėjau galimybę būti vizituojančia tyrinėtoja Trento religinių tyrimų institute, Italijoje. Ten sudėjau paskutinius savo habilitacinio darbo taškus.
Ne mažiau svarbūs buvo ir tebėra kontaktai ir dalyvavimas įvairiose konferencijose bei paskaitų skaitymas ir kitose šalyse – JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje.
Bet pastaruosius 11 metų ko gero glaudžiausi santykiai mane sieja su Turino universiteto bei Luigi Pareysono filosofinių-religinių studijų centro Turine filosofais. Pradėjus nuo Turino universitete dirbusio postmodernistų klasiku jau tapusio Gianni Vattimo filosofijos analizės, jo veikalų vertimo, tas bendradarbiavimas labai išsiplėtė. Paskaitos, seminarai, plenariniai pranešimai konferencijose. Ten vykstu kasmet. Taip pat ir į mūsų universitetą kasmet atvyksta kolegos iš šių institucijų. Na, o kitais metais vykstu į Turino universitetą jau kaip vizituojanti profesorė skaityti paskaitų kursą ir dalyvauti Ekscelencijos katedros vykdomoje mokslinių tyrimų programoje.
Jūs esate magistrantūros studijų programos „Religijos studijos“ pirmininkė. Papasakokite plačiau ką studijuoja, kokių kompetencijų bei kokios patirties įgyja studentai pasirinkę šias studijas?
Pirmiausia turbūt reikėtų atkreipti dėmesį į pačią programos koncepciją. Įvardijimas „religijos studijos“ savaime dar nenumato pačios prieigos prie religijos – ji gali būti nevienoda. Pirmiausia, ji gali būti konfesinė ir nekonfesinė. Teologijos fakultetuose religijos studijos yra konfesinės. Tuo tarpu mūsų programos konceptualųjį bruožą sudaro, kad tai – nekonfesinės studijos. Ir kaip tokia, kaip religijos studijų programa, ji yra vienintelė Lietuvoje, kurioje studijos organizuojamos nekonfesiniu pagrindu.
Programa yra sudaryta tarsi iš trijų blokų – filosofinio, teologinio bei religijos ir kultūros bloko. Filosofinis blokas nužymi pačią prieigą prie religijos problemos ir jai atstovauja. Teologinis blokas supažindina su bibline bei teologine tradicijomis, nepadarant konfesinės prieigos prie religijos išeities tašku. Religijos ir kultūros disciplinų blokas atstovauja ne tik krikščioniškajai tradicijai, bet ir atsižvelgia į įvairius religijos santykio su kultūra iššūkius.
Tad ši programa yra tarpdisciplininė, trinanti atskirų disciplinų ribas, netgi jas kvestionuojanti. O tai ir reiškia, kad visa, kas susiję su šiuolaikiniais iššūkiais religijai, kas gali būti priskirta religijos fenomeno šiuolaikiniams „bruožams“ – sekuliarizacija, postsekuliarizacija, nihilizmas ir kiti šiuolaikinio pasaulio iššūkiai religijai - yra svarstoma iš filosofijos perspektyvos. Taigi, svarbu tai, kad programos pagrindą sudaro filosofinė prieiga prie religijos fenomeno. O tarpdiscipliniškumą patvirtina pristatomas platus religijotyrinių ir religijų istorijos laukas, tuo tarpu pažintį su religija pagilina krikščioniškojo meno istorija, kurią pratęsia religinio kino, medijų ir sekuliarizacijos kursai. Šiuolaikinių teorijų perspektyvoje svarstoma ir visada religijai aktuali etikos problematika.
Taigi, religijos studijas baigę studentai turės išmanyti ir klasikinį, ir šiuolaikinį religijos problemų lauką. Jie gebės atpažinti pagrindinius religijos fenomeną apibūdinančius bruožus, o taip pat gebės juos paaiškinti šiuolaikinių teorijų perspektyvoje, gebės matyti religijos problemos teorinio aiškinimo istorinę raidą bei įvairių su religija susijusių iššūkių svarstymo perspektyvą. Jie išmanys šiuolaikines filosofines priegos prie religijos kontroversijas.
Jie supras filosofijos apskritai bei šiuolaiknės filosofijos prieigų prie religijos problematikos specifiką, skirtingas religijos sampratas. Jie gebės susieti religijos sampratos istorinį kontekstą su šiuolaikiniais religiniais diskursais, kontroversijomis, nuostatomis ir praktikomis.
Kitaip tariant, jie gebės savarankiškai nagrinėti religijos problematiką skirtingose teorinėse perspektyvose. Taip pat gebėti atpažinti kontroversiškus religijos prigimties klausimus istoriniuose kontekstuose ir sieti juos su šiuolaikine situacija.
Studijų programos aprašyme yra minimi religijos fenomenai, gal galite plačiau papasakoti apie tai?
Na, pirmiausia atkreipčiau dėmesį į tai, kad studijų objektas yra pats vadinamasis religijos fenomenas. Nenorėčiau plačiau komentuoti čia vartojamos fenomeno sampratos – kiek ji čia tiksli, kiek ji atstovauja būtent fenomenologiniam požiūriui. Tačiau pastebėčiau, kad studijų dalykas yra būtent religija. Ne tikėjimas, ne Dievas, o religija. Labai trumpai tariant tai ir nurodo į tam tikrą „fenomeniškumą“. Labai populiariai tariant, studijų objektas yra religija kaip tam tikras „reiškinys“, telkiantis savyje ir tam tikrą tikėjimo supratimą, ir santykį su Dievu, ir santykį su kultūrine tradicija – ne tik juos atstovaujantis, bet ir juos steigiantis. Kita vertus, žodis fenomenas nurodo į tam tikrą raišką. Ką mes galime pasakyti apie religiją, jeigu nebematome galimybės klausti jos „esmės“, o susitelkiame tik ties fenomenų aptarimu? Kaip matyti išeitį iš šios bejėgystės?
Būtent integruojanti filosofinė prieiga prie religijos tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip bejėgystė, padaro privilegijuotu klausiančiuoju santykiu. Šiuolaikinės religijos studijos - tai teoriniai akupunktūros seansai, atrandantys skaudamus taškus ir juos išjudinantys. O ta „adata“, tas instrumentas, kuris nuo seno naudojamas filosofijoje, yra klausimas. Atrasti vietą, kur kyla klausimas, yra pats svarbiausias dalykas. Tam reikia tikro profesionalumo.
Kur gali būti pritaikomos studijų metu įgytos žinios? Kaip sekasi Religijos studijų programos absolventams? Ar juos sutinkate, gal žinote, ką ir kur jie dirba?
Atsakymas į šį klausimą galėtų būti dviprasmiškas. Jeigu atsakyčiau, kad tikrasis išsilavinimas yra tiesiogiai proporcingas jo nepritaikomumui utilitarine prasme, ko gero, labai pakenkčiau programos reklamai. Tačiau būtent tokios turėtų būti visos universitetinės studijos.
Tačiau paprasčiau žiūrint, galima matyti, kur krypsta mūsų absolventų akys, ir kas dairosi mūsų absolventų. Tai įvairios žiniasklaidos priemonės, muziejai, mokyklos, nevyriausybinės organizacijos – tos institucijos, kurios susiduria su poreikiu ką nors nepaviršutiniškai žinoti apie religiją. Tiesa, nemaža dalis mūsų absolventų toliau tęsia studijas doktorantūroje. Su buvusiais studentais susitinkame ir bendraujame labai įvairiai. Ir patys ateina, ir įvairiuose renginiuose sutinkame dalyvaujant. Tačiau maloniausia būna, kai iš tolo gatvėje matai besišypsantį buvusios studentės veidą, kurios paklausus, ko ji tokia laiminga, atsako – jūs, dėstytoja, iš tolo pamačiau ir paskaitas prisiminiau.
Kaip Jūs manote, koks yra šiandieninės visuomenės požiūris į religiją? Ir kaip religijos studijos gali padėti jį suprasti ir paaiškinti?
Didesnės dalies šiandieninės visuomenės požiūris, pabrėžiu – požiūris į religiją (o ne tikėjimas) yra labai lėkštas, paviršutiniškas. Ir tai, be jokios abejonės, yra ne tik ilgamečio ateistinio „auklėjimo“, bet ir šiandieninio atsainaus požiūrio į humanitarinius mokslus apskritai pasekmė. Nesu švietėjiškos ideologijos adeptė, taigi nemanau, kad religijos studijos išgelbės pasaulį. Bet kad jos galėtų sumažinti lėkštumo dozę, svarstant religijos klausimus, esu tvirtai įsitikinusi.