Nuo vasario mėnesio pabaigos „Bernardinai.lt“ skaitytojai gali geriau pažinti islamo kultūrą todėl, kad į mūsų autorių gretas įsitraukė jaunas turkologas Šarūnas Rinkevičius. Laisvai septyniomis kalbomis bendraujantis Š. Rinkevičius nuo šių mokslo metų savo žiniomis dalinasi su Lietuvos Generolo Jono Žemaičio karo akademijos ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro studentais. Apie susidomėjimą Turkija, stereotipus apie islamą ir Turkiją – šiame pokalbyje.
Kodėl pasirinkai turkologijos studijas? Nuo ko prasidėjo Tavo susidomėjimas šia šalimi ir islamo pasauliu?
Sprendimą studijuoti turkologiją priėmiau labai lengvai ir jau žinodamas, kad to noriu. Buvau vaikas, kuriam labai patiko viskas, kas susiję su istorija, tolimais kraštais. Buvo įdomu, kaip žmonės gyvena svetur, kaip skamba kitos kalbos. Būdamas mokyklinio amžiaus daug skaitydavau, literatūroje vis sušmėžuodavo Rytų motyvai. Tokie blykstelėjimai skatino smalsumą, daug skaičiau apie Osmanų imperiją, LDK Rytų politiką, Artimuosius Rytus, Balkanus, galiausiai gimnazijos laikais atradau Omaro Chajamo rubajatus. Sužinojus, jog Vilniaus universitete yra Orientalistikos centras, man nebekilo klausimų, ką turiu daryti toliau.
Šiandien galiu teigti, kad turkologija yra nuostabus mokslas. Turkija išties atveria vartus į Balkanus, Artimuosius Rytus, Vidurio Aziją, netgi skatina domėtis šiaurės tautomis. Kultūrologinė tyrimo prieiga, kurios dvasia buvau auginamas Orientalistikos centre, apimanti viską nuo politikos iki žmogaus kasdienybės, buvo tai, ko sąmoningai ir pasąmoningai ieškojau dar mokyklos laikais. Savo pažinimą praplėčiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), kur turėjau galimybę į viską pažvelgti per įvairias tyrimų filosofijas ir palyginti, kaip veikia mokslinės prieigos ir metodai.
Kuo Turkija išsiskiria iš kitų valstybių? Esi ten gyvenęs palyginti nemažai laiko, galbūt yra kokių nors įsimintinų istorijų, kurios parodo šalies išskirtinumą? Kuo ypatingi Turkijoje gyvenantys žmonės?
Turkija išties yra vartai tarp Rytų ir Vakarų, tai nėra tik graži metafora. Tai yra pirmasis dalykas, apie kurį pagalvoju išgirdęs Turkijos vardą. Tai vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis, Rytai ir Vakarai, protas ir jausmai. Įsiklausius į Stambulo – miesto, turinčio neįtikėtinai stiprią energiją, šurmulį, kaskart galima atrasti tai, ko dar nebuvai matęs. Turkija yra labai įdomi, o skirtumai tarp regionų nėra vien tik architektūriniai ir gamtiniai, jų galima išvysti ir žmonių kasdienybėje.
Turkai pasižymi svetingumu. Čia svečias tampa svarbiausiu žmogumi tiek tuose namuose, į kuriuos jis buvo pakviestas, tiek prie stalo. Vietiniai itin gerbia užsieniečius, kurie domisi jų šalimi, kultūra, mokosi kalbos. Jie nori su šiais užsieniečiais susipažinti, ir beveik visuomet pažintis su vienu turku baigiasi pažintimi su jo draugais, dažnai ir giminėmis. Tai aiškiai pastebėjau pirmą kartą lankydamasis Turkijoje, kaime Juodosios jūros pakrantėje, į rytus nuo Trabzono. Su draugu, kuris mane pakvietė apsilankyti Turkijoje, kiekvieną vakarą eidavome pabūti prie jūros. Tačiau dviese būdavome retai, kadangi jo draugams ir giminėms būdavo įdomu pabendrauti su turkiškai mokančiu užsieniečiu.
Turkijoje žmonės dirba išties daug. Atmintis sugrąžina mane į Egėjo jūros pakrantės miestą Izmirą, kuriame mėgdavau valgyti çiğ köfte – į lavašą įsuktus kukuliukus, sumaišytus su įvairiais prieskoniais ir sutirštintomis granatų sultimis. Kaip įprasta Turkijoje, po poros apsilankymų buvau prakalbintas ten dirbančio vyriškio. Jis papasakojo, kad yra vienintelis šeimos maitintojas. Ten jį matydavau nuolat.
Negaliu nepaminėti futbolo. Turkijoje tai išties yra daugiau nei sportas – dažnam jaunuoliui – tai laisvalaikis ir gyvenimo būdas, nesvarbu, ar jis leistų laiką pats gainiodamas kamuolį, ar žiūrėdamas rungtynes ir diskutuodamas su draugais
Kiek moki kalbų? Iš kur turi tiek motyvacijos mokytis tokių egzotiškų kalbų kaip vengrų?
Aš į tai žiūriu paprastai: kiekvienas turime pomėgių, o tai, kas įdomu, tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Domėjimasis Balkanais, Turkija, Artimaisiais Rytais, šių kraštų kultūromis bei viskuo, kas ten yra, man yra daugiau nei pomėgis. O ar galima domėtis regionu, jį tyrinėti be kalbos žinių? Anglų kalba atveria daug, bet jos neužtenka visapusiškai pažinti šalį. Todėl kalbų mokymasis man yra natūralus dalykas. Jų nekolekcionuoju, mokausi tai, kas įdomu ar tikrai reikia. Bendravęs esu septyniomis užsienio kalbomis, o domėdamasis, kas vyksta pasaulyje, kartais vartoju ir daugiau kalbų.
Gyvendami tokioje geografinėje zonoje, su lenkų ir rusų kalbomis neretai susipažįstame vaikystėje, jas mokėti reikia. Suprantama, jog šiandieniame pasaulyje anglų kalba yra neišvengiama, todėl ją mokėti taip pat natūralu. Toliau jau atsiveria erdvė asmeninei motyvacijai. Kiekvienas turime savo supratimą apie tai, ko mums reikia ar nereikia. Aš pats vadovaujuosi posakiu, jog kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni. Mane domina daug tautų ir kultūrų, noriu su šaltiniais ir su žmonėmis dirbti pats, be tarpininkų. Turkų kalba yra mano akademinė ir darbinė kalba, kurią vartoju nuolat, o šios kalbos mokėjimas atveria kitų tiurkų kalbų supratimą: pavyzdžiui, azerbaidžaniečių, kazachų uigūrų ar jakutų. Serbų kalba yra mano sena aistra. Studijų metais mokiausi graikų, kuri yra privaloma kalba besidominčiam Balkanais ir Artimaisiais Rytais. Galiausiai šiemet pradėjau įgyvendinti seną svajonę – vengrų kalbos studijas. Tai bene gražiausia mano mokama kalba. Pritariu teiginiui, jog sunkiausia išmokti pirmas dvi užsienio kalbas, po to tereikia motyvacijos. Man tai nuostabi kelionė, kuri leidžia geriau pažinti ir save patį.
Parengė Matas Baltrukevičius, Aistė Marčiulaitytė
Šaltinis: Bernardinai.lt
Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-09-14-turkologas-sarunas-rinkevicius-vakaru-santykis-su-islamu-rodo-musu-santyki-su-mumis-paciais/163727