Jis rodo vidurinį pirštą Europai, o JAV lyderį drįsta vadinti kalės vaiku. Nusikaltėlių skerdynes rengiantis Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte kritikų nepaiso, nes jo užnugaryje – jį šlovinantys tautiečiai. Per kelis mėnesius R. Duterte tapo vienu prieštaringiausiai vertinamų politikų pasaulyje. Jis savo aštriu liežuviu sugebėjo įžeisti visus: nuo pavienių asmenų – kaip popiežius Pranciškus ir JAV prezidentas Barackas Obama iki didžiulių organizacijų – Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos.
Tačiau R. Duterte pomėgis visus vadinti kalės vaikais ir rodyti vidurinį pirštą tėra maži lašai kraujo jūroje, kurią jis praliejo narkotikų kartelių supančiotuose Filipinuose. Nuo birželio 30-osios, kai 71 metų R. Duterte tapo Filipinų prezidentu, šalyje buvo nužudyta daugiau nei 3,1 tūkst. įtariamų narkotikų prekeivių ir narkomanų. Tačiau, kaip pasakoja ten buvę lietuviai, prezidentas mylimas labiau nei bet kada. „R. Duterte remia mirties būrius. Tai – vieša paslaptis, apie kurią kalbama tyliai, – „Lietuvos rytui“ pasakojo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Orientalistikos centro docentas Konstantinas Andrijauskas. – Tą praktiką jis taikė būdamas Davao miesto meras, dabar ji tapo populiari jau ir nacionaliniu lygiu.“
Atnešė permainų vėją
R. Duterte negailestingą karą narkotikų karteliams paskelbė seniai, kai užėmė Davao mero postą 1988-aisiais ir įsakė vadinamiesiems mirties būriams nušluoti nusikaltėlius nuo žemės paviršiaus. Baudėju pramintas R. Duterte Davao miesto meru buvo išrinktas septyniskart ir su mirties būriu patruliuodavo mieste motociklu, o už jo važiuodavo kolona ginkluotų vyrų. Pernai interviu jis prisipažino, kad „prieš keletą mėnesių“ asmeniškai nužudė „kokius tris žmones“, tačiau buvę mirties būrio nariai teigia, jog R. Duterte savo rankomis užmušė dešimtis. Tarp jų – ir politinius oponentus. Tačiau kodėl šį brutalų politiką taip palaikė žmonės? „Jis turėjo milžinišką palaikymą, nes visiems žadėjo saugumą. Netrukus Davao tapo vienu saugiausių miestų Filipinuose“, – „Lietuvos rytui“ aiškino Filipinuose ne kartą lankęsis Valdas. Paskelbęs kovą su kristalinio metamfetamino platintojais, politikas greitai pelnė žmonių simpatijas, nes šį narkotiką vartoja daugiau nei 2 proc. visų Filipinų gyventojų (iš viso yra 100 mln.), o jo platintojai – nevaldomi. Dabar R. Duterte tokius kovos su narkomafija metodus taiko ir nacionaliniu mastu. Per pastaruosius tris mėnesius buvo suimta 18 tūkst. narkotikų prekeivių, o 3 tūkst. žmonių – nužudyta. Šią vasarą savo noru policijai pasidavė 700 tūkst. su narkotikais susijusių žmonių. Tačiau reabilitacijos centrų šalyje nedaug: daugumos laukia perpildyti kalėjimai, kur į trijų kvadratinių metrų kamerą sugrūdama apie 50 žmonių. R.Duterte aiškina, kad su narkotikų kontrabanda susiję ir 159 valstybės tarnautojai bei teisėjai, įskaitant penkis aukšto rango policininkus. Bet korupcija Filipinuose – įprastas reiškinys. „Mano draugei vienoje vietovėje teko padėti rengti mero rinkimus. Ten vienas kandidatas gavo 100 procentų balsų, – pasakojo lietuvis Valdas. – Filipinuose per rinkimus dalijami pinigai ir maistas, laimi kandidatas, kuris visiems atiduoda daugiausia ryžių. Už jį balsuoja visas kaimas. Filipinuose tai normalu.“ Tačiau, kaip teigė politologas K. Andrijauskas, R. Duterte atėjimas į valdžią rodo, jog filipiniečiai pavargo nuo tų pačių veidų. „R. Duterte laimėjo, nes atstovauja naujajai regioninei tendencijai, kai vietos rinkėjai jau yra pavargę nuo buvusio elito, dinastijų, – aiškino docentas K.Andrijauskas. – Nors R. Duterte yra kilęs iš politikų šeimos, jis buvo laikomas žmogumi, kuris ateina iš liaudies, lyginant su pirmtaku Benigno Aquino, kuris buvo antrasis Filipinų prezidentas savo šeimoje.“
Visus ragina žudyti
R. Duterte politika yra kitokia nei ankstesnių prezidentų. Savo požiūrio į nusikaltėlius netgi neslepia – jis pažadėjo nužudyti 100 tūkst. vagių ir žudikų, o jų lavonus „nupenėti žuvims“. Prezidentas atvirai ragino visus filipiniečius žudyti narkotikų prekeivius ir narkomanus. „Būtent tie kalės vaikai žudo mūsų atžalas. Perspėju, neprekiaukite narkotikais net jei esate policininkas, nes nužudysiu jus, – kalbėjo R. Duterte. – Jei pažįstate narkomanų – pirmyn! Nužudykite juos patys, neverskite to daryti jų tėvų.“ Viešos kalbos apie policijos sąsajas su narkotikų prekyba nėra išgalvotos. Filipinų policijos vadovas Ronaldas dela Rosa teigė, kad 300 jam pavaldžių pareigūnų įtariami ryšiais su narkotikų prekeiviais. Policijos vadovas teptis rankas krauju pasiūlė patiems narkomanams: „Narkotikų prekeiviai džiaugiasi jūsų pinigais, sunaikinusiais jūsų smegenis. Juos žudyti leidžiama, nes jūs esate jų aukos.“ „Visi narkomanai taps normalūs. Nužudytieji yra visuomenės šiukšlės, – aukų negailėjo ir Sebu mieste gyvenantis Ray Antonio Nadiera. – R.Duterte kova su narkotikais yra teisingas ir geras dalykas.“
Atkeršijo savo kritikei
Naujausia R. Duterte karo auka – britų barono Anthony Moynihano dukra Maria Aurora. Ji buvo rasta nušauta Maniloje rugsėjo 10-ąją, o šalia rastas užrašas, skelbiantis, kad kitos aukos bus garsenybėms narkotikus pardavinėjantys žmonės. Ant 45-erių moters kūno buvo rasta metamfetamino pakelių. Jos tėvas buvo žinomas ne tik dėl sukčiavimo bei prostitucijos, bet ir dėl narkotikų kontrabandos. Pati moteris 2013-aisiais buvo suimta per reidą. „Mes leidžiamės nuolaidžiu tiesiu keliu į tironiją, – išrėžė Filipinų senatorė Leila de Lima. – Visas šias žudynes mažų mažiausiai įkvėpė valdžia.“ L. de Lima į Senato posėdį pasikvietė buvusį žudiką Edgarą Matobato, kuris pasakojo apie R. Duterte žiaurumą. Keršydami prezidento šalininkai Senate pirmadienį pašalino L. de Limą iš Teisingumo ir žmogaus teisių komiteto, o Atstovų Rūmai prieš ją pradėjo tyrimą dėl korupcijos. Mat staiga su savo parodymais išdygo bankų plėšikas Herbertas Colangco ir tikino, kad jis kas mėnesį L. de Limai mokėjo po 3 mln. Filipinų pesų (56 tūkst. eurų). Senatorė jį dar tariamai spaudė pardavinėti narkotikus ir rinkti lėšas jos rinkimų kampanijai. L. de Lima kaltinimus neigė ir tvirtino kasdien sulaukianti grasinimų, nes „drįso kritikuoti tuos, kurie piktnaudžiauja valdžia“. Per tris mėnesius policijos reidų metu Filipinuose buvo nužudyta daugiau negu 3,1 tūkst. narkotikų prekeivių.
Korupcija keroja giliai
Samdomas žudikas E. Matobato, už kurio pasakojimus L. de Lima sulaukė atpildo, Filipinų Senatui pasakojo, kad kartu su policininkų ir buvusių komunistų sukilėlių grupe per ketvirtį amžiaus, R.Duterte paliepti, nužudė apie tūkstantį žmonių. Kai buvo Davao meras, R. Duterte per radiją ir televiziją skaitydavo nusikaltėlių, kurie bus nužudyti, pavardes. E. Matobato teigė, kad aukos buvo deginamos, kapojamos, smaugiamos ir laidojamos karjere, prapjautu pilvu skandinamos ar šeriamos krokodilams. Ranką keldavo ir pats prezidentas. Pasak samdomo žudiko, R. Duterte 1993-iaisiais savo rankomis pribaigė Teisingumo departamento agentą. Žudomi buvo ne tiktai šalies ir Davao miesto priešai, bet ir R. Duterte šeimos interesams kenkiantys asmenys. Politikas taip pat žinomas dėl viešų pažeminimo aktų: pernai privertė turistą praryti savo nuorūką, mat jis užsirūkė R.Duterte draugo restorane. Kandidatuodamas į prezidento postą R. Duterte gyrėsi, kad išdirbęs 22 metus Davao mero poste jis, pasitelkęs mirties būrį, atsikratė 1,7 tūkst. įtariamų nusikaltėlių. O dabar, kai sulaukė kaltinimų iš senatorės L. de Limos, jis toną šiek tiek pakeitė: politikas neneigė, kad žudė, bet sakė, jog aukų buvo „daugmaž 1004“. Be to, jis viešai tikino, jog tai „praktiškiausias būdas“ narkotikų problemai spręsti. „Filipiniečiai norėjo naujų vėjų ir akivaizdu, kad juos gavo, – sakė politologas K. Andrijauskas. – Problema ta, kad dėl to žmonės miršta. Be to, galima pagrįstai svarstyti, ar visi jie iš tiesų yra padarę nusikaltimų. Tokie veiksmai, mūsų požiūriu, yra netoleruotini.“
Skerdikams vadovauja policija
Tiesa, R. Duterte ne vienas susitepęs rankas. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ tvirtino, kad buvusio Davao mero mirties būriams vadovavo policininkai. Šie žudikus apmokydavo, aprūpindavo ginklais, šaudmenimis, motociklais ir informacija apie taikinius. R. Duterte samdomi smogikai gaudavo nuo 5 tūkst. iki 50 tūkst. pesų (93–930 eurų), o savo aukas užpuldavo dažniausiai dieną viešosiose vietose. Žudikai puldavo važiuodami motociklais, būriais po du tris žmones. Davao policininkai į nusikaltimo vietas atvykdavo pavėluotai, o tyrimus vykdydavo tingiai – net nerinkdavo tūtelių. Panašiai pareigūnai esą dirba ir dabar. Į šias skerdynes įtraukiami ir paprasti žmonės. Už žudymą filipiniečiams R. Duterte pažadėjęs ne tik pinigines premijas, bet ir valstybinius medalius. Praturtėti iš narkotikų prekeivių mirčių nusprendė ir Maria – motina, kuri prisidėjo prie vyriausybės remiamo mirties būrio. Mariai prie aukų prisiartinti lengviau, nes ji yra moteris, – mažai kas tikisi, kad samdomas žudikas gali būti nebūtinai vyras. Marios būryje dirba dar trys moterys. „Mums nurodymus duoda policininkas, – pasakojo Maria. – Sykį mano vyrui buvo liepta nužudyti žmogų, kuris nesumokėjo skolų. Jiems reikėjo moters, todėl mano vyras pasiūlė darbą atlikti man. Kai pamačiau auką, prisiartinau prie jos ir nušoviau.“ Kad ir kaip šiurpiai skambėtų šie pasakojimai,
R. Duterte karas su narkotikų prekeiviais ypač populiarus Filipinuose – net 91 proc. visų šalies gyventojų „labai pasitiki“ prezidentu. Skurdžiausi gyventojai tiki, jog kristalinis metamfetaminas yra kaltas dėl to, kad nusikalstamumas auga kaip ant mielių, o vietiniams pūva smegenys. „Nemaža dalis filipiniečių surado naują herojų, – sakė K. Andrijauskas. – Dalis visuomenės garbina R. Duterte. Asmenybių kultas – didelė problema, ji apibūdina vietos politinę kultūrą.“ Tuo metu narkotikų prekeiviai arba tie, kurie bent šiek tiek susiję su purvinu verslu, drebina kinkas – prezidento palaiminta mirtis juos gali tykoti bet kurią akimirką. „Negaliu pabėgti nuo baimės nė vienai valandai. Atsibundu nuo menkiausio garso, – kalbėjo jaunystėje metamfetaminu prekiavęs filipinietis Rogeris. – Sunkiausia, kad tu nežinau, kuo pasitikėti. Tikrai padariau nuodėmių, sugadinau daugybei žmonių gyvenimą, nes jie tapo narkomanais, bet nors ir pats esu priklausomas, aš nežudau ir nevagiu.“
Atsvara Kinijos dominavimui
„JAV Filipinus laiko svarbiu strateginiu partneriu, juos sieja daug gero ir blogo turinti tarpusavio istorija. Saugumo požiūriu taip stengiamasi kurti atsvarą Kinijos galios augimui“, – aiškino K. Andrijauskas. Rytų Azijoje amerikiečiai akcentuoja, kad demokratiškai valdomos valstybės kurtų neoficialų daugiašalį aljansą, kuris mestų iššūkį autoritarinėms valstybėms. „Vis dėlto Vakarai turėtų pabrėžti tai, kad R. Duterte taktika nedera su normalių modernių valstybių praktika kovojant su tokiomis problemomis kaip narkotikai. Bet tiesa ta, kad, be ekonominių veiksnių, žodinės diplomatijos ir kritikos prezidentui, nelabai ką galima padaryti“, – tikino politologas. Kaip tvirtino K.Andrijauskas, R.Duterte yra populistinis vadovas ir puikiai suvokia, kad jo populiarumas tiesiogiai priklauso nuo kampanijos prieš narkotikus. Kai kritika yra žeriama iš Vakarų, jis gali žaisti Azijoje ir Filipinuose populiaria korta – grūmoti neva kolonijinių tikslų turintiems kritikams. Juk tiek europiečiai, tiek amerikiečiai buvo kolonizavę Filipinus pastaruosius 400 metų. Daugelis žmonių jiems vis dar turi priekaištų. K. Andrijausko teigimu, Vakarų ekonominio poveikio priemonės gali pridaryti daug žalos – ne prezidentui, ne jo politikai, o valstybės ekonomikai ir paprastiems Filipinų gyventojams, kurie yra labai geri ir pozityvūs žmonės.
Parengė Jonas Grinevičius
Šaltinis: Dienraštis „Lietuvos rytas“ / 2016-09-29
Prieiga per internetą: http://pasaulis.lrytas.lt/rytai-vakarai/filipinus-suzavejes-politikas-sali-uztvinde-kraujo-upemis.htm