Rytai. Kitos kultūros kelia iššūkį Vakarų pasauliui. Apie islamą Vakaruose, kylantį Azijos regioną ir religinę eklektiką kalbamės su kultūrų tyrinėtoju, Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto direktoriumi, Orientalistikos centro indologijos ir budizmo studijų profesoriumi habil. dr. Audriumi Beinoriumi.
VEIDAS: Kokie būdingiausi lietuvių prietarai vertinant Rytų kultūras?
A.B.: Jei pažvelgtume į mūsų senesnių laikų tautosaką, Azijos šalių atstovai tarp kitataučių nėra dažnai minimi. Geriausiai žinomi „vokietukai“, „žydukai“, romai ir dar kelios etninės grupės. Taigi nėra medžiagos, liudijančios nuo seno egzistavus stereotipus. Jų nebent turėjo lietuviai, paimti tarnauti rekrutais per carinės Rusijos karą su Japonija. Azijos, Afrikos šalių įvaizdžiai mus pasiekė netgi ne nuo tarpukario laikų. Tuo metu nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidoje buvo nedaug medžiagos apie kitas kultūras; ji būdavo pažintinė, pristatymo lygio, neegzistavo jokių profesionalių akademinių tyrimų. Jei kalbėtume apie dabartinę Lietuvą, situacija sparčiai keičiasi. Per nepriklausomybės metus pamatėme daug daugiau imigrantų, atvykusių iš Azijos šalių, ypač Pietų Azijos, Artimųjų Rytų. Iš to, kaip paprasti lietuviai į juos žiūri gatvėje, parduotuvėje, kokias replikas laido, galima šį bei tą spręsti. VU Orientalistikos centre, kuriame dirbu apie dvidešimt metų, turime ir esame turėję ne vieną dėstytoją japoną, kiną, indą ar arabų pasaulio atstovą. Kai su kolegomis pasikalbame, prieiname prie gana liūdnų išvadų: jie jaučiasi patekę į ksenofobišką aplinką. Sakyčiau, kad šiuo metu ir Lietuvoje galime stebėti (nepabijosiu to pasakyti) musulmonų demonizavimą.
VEIDAS: Manote, kad formuojamas klaidingas požiūris į musulmonus, kad situacija tyčia užaštrinama?
A.B.: Gal tyčia ir neaštrinama, tačiau vis vien, ypač po „Charlie Hebdo“ įvykių, tai, ką matome mūsų žiniasklaidoje, neabejotinai formuoja vertinimo klišes. Palyginkime, kiek proporcingai yra informacijos apie Artimųjų Rytų kultūrą, istoriją, filosofiją, meną, kiek apie islamo religijos praktikos aspektus? Faktiškai nieko. Mane neseniai vėlgi suglumino interviu su Lietuvos musulmonų bendruomenės imamu Romu Jakubausku. Jo buvo klausiama, kaip jie, Lietuvos musulmonai, čia jaučiasi, kaip gyvena. Tai kultūrinė, religinė bendrija, kuri nuo seniausių laikų yra lojalūs piliečiai, tad negi ir į juos pradėsime žiūrėti įtariai? Kitas panašios logikos pavyzdys – ką mes žinome apie Indiją, be kelionių aprašų ir prievartavimų? Man pačiam ne kartą per įvairius pokalbius teko atsakinėti, kodėl Indijoje prievartaujamos moterys, nes buvo plačiai nuskambėjusi serija tokių incidentų. Susidaro įspūdis, kad Indijos įvaizdis susijęs tik su tuo. Bloga informacija pagaunama greičiau, jos daugiau. Manau, žinias reikėtų geriau subalansuoti.
VEIDAS: Vis dėlto sunku paneigti, kad islamo baimė – taip, kartais užaštrinta – neturi pagrindo.
A.B.: Pažvelkime ir į save pačius, į krikščionybės sklaidą pasaulyje, prisiminkime visą Vakarų pasaulio kolonijinę istoriją ir geopolitiką… Turime bandyti geriau pažinti religinį, kultūrinį kitoniškumą. Nemanyčiau, kad islamą turėtume suvokti primityviai: daugiausia girdime islamo fundamentalistus, radikalus, tuos, kurie garsiausiai rėkia.
VEIDAS: Ar čia nėra kitos ydos: esame labai tolerantiški, politiškai korektiški, o patys musulmonai nėra nei tolerantiški, nei atviri ir reikalauja išskirtinio elgesio savo atžvilgiu?
A.B.: Lietuvoje apie tai nesu girdėjęs, bet plačiau – taip, tai iš tiesų didelė problema. Ji pirmiausia susijusi su kitos srities neišspręstais klausimais: Europos Sąjungos atvirumas kultūriniam kitoniškumui, imigracijos sistemos mechanizmai nesudarė idealios inkultūracinės aplinkos. Ką matome daugumoje Vakarų Europos šalių? Tam tikra prasme uždarus getus. Vis dėlto tai turi būti abipusis procesas, palaikomas ir konkrečių valstybių, ir atvykėlių, kurie privalo pažinti ir gerbti tos šalies, į kurią atvyko, kultūrines, religines vertybes, nusistovėjusias elgesio normas.
VEIDAS: O ar tikite tokiu reiškiniu, kaip daugiakultūriškumas? Ar žmonės, atvykę visai iš kitokio pasaulio, gali normaliai integruotis į naują kultūrą?
A.B.: Tai įmanoma. Turime tokių pavyzdžių. Vienas geriausių – JAV, nors pavyzdys nevienareikšmiškas. Jos atsirado kaip daugiakultūrė, daugiaetninė visuomenė, ją kūrė imigrantai, suvažiavę iš skirtingų pasaulio šalių. Kitas pavyzdys – Indija. Juk Indija iš esmės yra jungtinės Indijos valstijos – federacija. Indija yra gyventojų skaičiumi didžiausia demokratinė pasaulio valstybė. Turiu galvoje rinkimų sistemas, veikiančias nuo eilinių apygardų iki parlamento, kur yra kvotos pagal regionus, atskiroms kastoms, atskiroms gentims. Indiją sudaro apie pusantro tūkstančio skirtingų etninių grupių ir kalbų, iš kurių apie trisdešimt kalba daugiau nei po milijoną žmonių. Vyriausybė dar nuo nepriklausomybės atgavimo iš Didžiosios Britanijos imperijos 1947 m. tam tikra prasme formuoja daugiatautę visuomenę. Joje gyvena etniniai indai, kalbantys įvairiomis kalbomis (hindi, bengalų, pandžabų, urdų ir kt.), yra daug musulmonų, sudarančių apie 13 proc. Indijos gyventojų. Tiesa, yra įvairių problemų ir dalis jų paaštrėja, kai vyriausybei vadovauja (kaip, beje, ir dabar) Indijos tautininkų partija (Bharatiya Janata Party). Tada aštrėja tautiniai, vienos religinės (hinduizmo), vienos lingvistinės grupės – šiuo atveju hindi – prioritetai, natūraliai kyla kitų grupių gynybinės reakcijos. Europoje matome du lazdos galus. Vyksta europinės kultūros integracija su jos lygybės, laisvės, brolybės, tolerancijos ir kitais šūkiais, bet egzistuoja ir kitas polius, kurį matome ir Lietuvoje. Kalbu ne apie radikalius judėjimus, bet apie viešai deklaruojamus nuogąstavimus, kad prarandame savo kultūrinę tapatybę. Paradoksalu, kad kuo daugiau kalbame apie daugiakultūriškumą, tuo labiau ryškėja kultūrinės, tautinės apspręsties veiksniai. Tiesa, Europa skiriasi nuo JAV tuo, kad stovi ant tautinių pamatų: kalbų, papročių, tradicijų, religijų.
VEIDAS: Girdime prieštaringų vertinimų: viena vertus, kartojama, jog pasauliui globalėjant tokie veiksniai, kaip etniškumas, religiniai įsitikinimai ir kt., praras įtaką, kita vertus, dabar kaip tik matome, kad tokie dalykai pabrėžiami ir neretai ima kelti įtampą. Kurią pusę palaikytumėte jūs?
A.B.: Manau, nurodyti dalykai išliks kaip svarbūs aspektai. Galiu pasakyti iš savo gyvenimiškos patirties: man teko ketverius metus gyventi Indijoje, kur rašiau disertaciją. Daug kas Lietuvoje anuomet mane gąsdino, kad per ilgai ten būnu ir prarasiu savo kultūrinę tapatybę. Paradoksalu, bet nutiko priešingai: studijavau indų kalbą, kultūrą, filosofiją, perpratau vietinės kultūrinės komunikacijos, bendravimo mechanizmus, bet, būdamas kitoje kultūrinėje aplinkoje, aiškiai jaučiau, kaip manyje sustiprėjo kultūrinės apspręsties, lietuviškų šaknų, tautinės priklausomybės identifikacija. Ne vien intelektiniu, bet ir egzistenciniu lygmeniu. Pats labiau esu optimistas, manau, trintys, egzistuojančios tarp skirtingų kalbinių, etninių, religinių grupių, bus nugalėtos bendražmogiškos prigimties ir bendražmogiškų vertybių, noro gyventi be karų, konfliktų.
VEIDAS: Kaip vertinate Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teoriją? Ar skirtingos civilizacijos yra tokie dariniai, kurių skirtumų neperžengsime net globaliame pasaulyje?
A.B.: Keistoka, kad taip „užsiciklinta“ su S.Huntingtono civilizacijų susidūrimo teorija. Jis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, keliantis tuos klausimus. Pirmas žinomas civilizacijų, kultūrų istorikas, kultūrų sociologas buvo garsus arabų mąstytojas Ibn Chaldunas. Taip pat prisiminkime tokius mokslininkus, kaip Oswaldas Spengleris, Arnoldas Toynbee… Taigi šie klausimai buvo sprendžiami kur kas seniau. Šiaip, manau, primityvu kalbėti apie civilizacijų konfliktą – veikiau reikėtų galvoti apie kitą, vykstantį kiekvienoje kultūroje, tai yra konfliktą tarp tradicionalizmo ir modernybės.
VEIDAS: Svetimos kultūros į Vakarų pasaulį atsiveža savo tradicijas, praktikas, neretai nepriimtinas Vakarams. Ar neigiamybių toleravimas yra tikroji demokratija, ar pavojingas abejingumas?
A.B.: Reikėtų atsižvelgti į konkrečias praktikas. Vis dėlto, jei atvyksti į naują kultūrą, turi inkultūruotis, integruotis. Žinoma, tai sudėtinga. Neatsitiktinai keletą pastarųjų dešimtmečių formuojasi tokios naujos mokslo sritys, kaip kultūrinė psichologija, tarpkultūrinė komunikacija. Jos įgauna vis didesnį svorį, nes didėja poreikis pažinti kitoniškumą, suprasti, kad egzistuoja skirtingi elgsenos, jausenos, motyvacijos ir net mąstymo mechanizmai, ką jau kalbėti apie šeimų darinius, socialinius santykius ir praktikas. Tačiau imigrantai negali būti taip paprastai asimiliuoti – tam tikri dalykai yra įaugę į kraują, sąmonę. Natūralu, kad atvykėliai į naują kultūrą jaučiasi nesaugūs, tad ieško savo rato žmonių. Taip buriamasi į bendrijas, o tai vėlgi neretai veda prie getų. Pabrėžčiau, jog kalbant apie pastaruosius įvykius Prancūzijoje, Danijoje keblu tai, kad nesuvokiama riba tarp tolerancijos, žodžio laisvės ir nepagarbos kitoniškumui. Ar žodžio laisvė nėra tapusi savotiškais spąstais Vakarų kultūroje? Jei žinome, kad kažkas kitos kultūros atstovams yra itin sakralu, ko siekiame to nepaisydami? Pademonstruoti, kad Vakarų visuomenėje galime spjau¬dytis, nes turime tokią laisvę? Dažnai žodžio, spaudos laisve tiesiog manipuliuojama, nepagalvojant apie pasekmes.
VEIDAS: Daug kas paprieštarautų, jog yra kaip tik atvirkščiai: žiniasklaidoje, viešajame informaciniame lauke, ypač ten, kur yra daug imigrantų iš arabų šalių, veikiau egzistuoja savicenzūra, kai iš viso vengiama neigiamai atsiliepti apie musulmonus, kad tik jie nebūtų įžeisti.
A.B.: Sutinku, kad tai irgi ydinga. Problemos šaknimis galime laikyti tai, kad ir vieni, ir kiti nesugebame reflektuoti savo kultūrinės apspręsties ir norime greitai radikaliai pakeisti vieni kitus.
VEIDAS: Tai kaip rasti bendrą kalbą, kol neprisišaukėme didelių problemų?
A.B.: Tarpkultūrinio susikalbėjimo procesas sudėtingas. Jei kalbame apie religijas, matome, kad vyksta tarpreliginio dialogo diskusijos, susitinka įvairių religinių tradicijų hierarchai. Bet ar tai pasiekia tikinčiųjų bendruomenes? Kol kas tikrai ne. Manau, didelis vaidmuo teks būtent religinių tradicijų vadovams, ypač įtakos turintiems charizmatiškiems lyderiams, kurie arba akcentuos tradicionalizmą, arba kaip tik remsis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis. Pripažinkime, visos abraomiškosios religinės sistemos (judaizmas, krikčionybė, islamas) yra etnocentriškos, ekskliuzyvistinės, tai yra linkusios laikyti save išskirtinėmis ir šalinti kitokius. Kitaip tariant, arba pripažįsti, kad Jėzus Kristus yra pasaulio išganytojas, miręs už mūsų nuodėmes ant kryžiaus, arba esi laukinis pagonis. Na, o religija yra ideologinė bazė, pasaulėžiūrinis pamatas, formuojantis santykį su kitais.
VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė apie nesutarimų, vykstančių toli nuo Europos, „persikėlimą“ kartu su imigrantais į Vakarų pasaulį? Kad ir Indijos konflikto su Pakistanu? Ar tai reali grėsmė?
A.B.: Ateityje persikelti gali. Netgi jei kalbame apie šį konkretų pavyzdį. Tai priklausys nuo to, kaip klostysis santykiai tarp Indijos ir Pakistano. Vadinamasis didysis tautų persikraustymas po nepriklausomybės paskelbimo 1947 m., susijęs su milijonais žuvusiųjų, abiem pusėms išlieka skaudi žaizda. Antra vertus, kol kas indų ir pakistaniečių imigrantai Vakaruose tarpusavyje bendrauja geriau ir dažniau palaiko ryšius nei su vietiniais gyventojais. Kodėl? Juos vienija daugybė paprastų dalykų: mityba, muzika, drabužiai, kasdienės komunikacijos elementai. Jie jaučiasi artimesni vieni kitiems nei vietiniams gyventojams. Vis dėlto tai nevienareikšmiška. Daugėjant imigrantų iš šių šalių bei gilėjant nesutarimams tarp Indijos ir Pakistano, nenustebčiau, jei bendruomenės atsiribotų.
VEIDAS: Ar lietuviai pakankamai tolerantiški kitų kultūrų atžvilgiu?
A.B.: Viena sparčiausiai augančių bendruomenių Lietuvoje yra kinai (atvykstantys ir legaliai, ir nelegaliai). Jie verslūs, darbštūs. Indų skaičius išlieka palyginti mažas, yra atvykėlių iš Artimųjų Rytų, kurių dalis čia sukuria mišrias šeimas. Beje, mišrių šeimų skyrybų procentas tikrai nemenkas (nekalbu apie kai kurių atvykėlių pragmatiškumą, kai šeima kuriama norint gauti pilietybę ir visas Šengeno erdvės teises). Daugėjant imigrantų neišvengiamai susidursime su panašiomis problemomis, įvairūs nesutarimai tikrai įmanomi – juk atvyksta toli gražu ne aukščiausio išsilavinimo žmonės. Tai sako, kad daugiau ar mažiau jie jau orientuoti tradicionalistiškai. Vėlgi lietuvių tauta nėra gausi, tad imigrantų srautas sukelia tam tikrą gynybinę reakciją: kam mums jų reikia? Neigiami procesai gali paaštrėti iš abiejų pusių. Prisiminkime situaciją Rusijoje, kurioje buvo padidėjęs imigrantų iš Vidurio Azijos persekiojimas. Vietiniai rusai radikalai aiškiai deklaruoja, kad imigrantų nereikia, kad jie – grėsmė šaliai. Tikiuosi, Lietuvoje taip nebus. Juk visą laiką didžiuojamės, kad esame tolerantiški nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kad buvome daugiakultūrė valstybė. Vis dėlto bijau, kad ir cariniai laikai, ir sovietme¬tis mums paliko tam tikrų įspaudų.
VEIDAS: Ar Vakarų pasaulio laikas baigiasi ir vėl iškils Rytai? Ar vyksta jėgų persiskirstymas?
A.B.: Tai neabejotinai vyksta. Tai susiję su augančiomis Azijos šalių ekonomikomis: pirmiausia Kinijos ir Indijos, taip pat nepamirškime turtingųjų arabų – Persijos įlankos šalių. Daug kas priklausys nuo Europos vieningumo, Europos ekonominės raidos, politinio vaidmens išnaudojimo. Tačiau neabejotina, kad pasaulio geopolitinės galios centrai persikels labiau į Aziją, ypač rytinę jos dalį. Apie tai rašo jau ne vienas mokslininkas, pavyzdžiui, Dipeshas Chakrabarty savo garsioje knygoje „Europos provincializavimas“.
VEIDAS: Ir Kinijai, ir Japonijai dideliu iššūkiu tampa visuomenės senėjimas. Ar tai gerokai nepakoreguos optimistinių prognozių dėl Rytų Azijos regiono?
A.B.: Gali. Tačiau matome, kad Kinijos komunistų partija keičia savo pozicijas, suvokiamos ir vieno vaiko politikos keliamos problemos. Tai nereiškia, kad ruošiamasi jos visiškai atsisakyti, vis dėlto demografinė situacija sudėtinga, bet sprendimų ieškoma. Kita vertus, matome nemažus legalios ir nelegalios emigracijos srautus iš Kinijos. Ne paslaptis, kad dairomasi į gretimą Sibiro regioną ir nesunku įsivaizduoti, kaip esant galimybei kinai jį sparčiai apgyvendintų. O, tarkim, Indijos padėtis kitokia – gimstamumo kontrolės nėra. Akivaizdu, kad Indija gyventojų skaičiumi aplenks Kiniją. Nors Indija – ekonomiškai silpnesnė šalis, augimas spartus, juolab kad praktiškai visi išsilavinę indai kalba angliškai.
VEIDAS: Užsiminėte apie Sibiro apgyvendinimą. Kažin ar tai patiktų Rusijai.
A.B.: Nemanau, kad su Rusija būtų įmanoma apie tai kalbėtis. Užtenka prisiminti, kaip japonams „sekasi“ derėtis dėl Kurilų salų. Vis dėlto tai vyksta kitu lygmeniu – per verslą, atvykstančius darbuotojus. Yra tekę bendrauti ne su vienu kolega, gyvenančiu Sibiro regione palei Kiniją ir, jų teigimu, atvykstančių dirbti kinų skaičius tikrai yra didelis. Jie darbštūs, ne girtuokliai, greitai atsiveža savo šeimos narius (rūpintis šeima, gimine, kaip, beje, ir indams, yra garbės reikalas). Kinų kalba Sibire labai populiari ne tik aukštosiose, bet ir vidurinėse mokyklose. Daug kas jos mokosi, turėdami tam tikrų pragmatinių siekių dėl verslo, reikalingų ryšių.
VEIDAS: Kinų kalba tampa vis populiaresnė. Ar galima tikėtis, kad po keleto dešimtmečių ji išstums anglų?
A.B.: Nemanau, kad taip sparčiai pakeistų, nors neabejoju, kad tarp pasaulio verslininkų kinų kalba populiarės. Matome, kad Vakaruose didėja jos poreikis, be to, neužmirškime kinų paplitimo ir investicijų Afrikos žemyne, plėtojamų projektų Pietų Amerikoje. Jos prireikia vis daugiau, ne tik Kinijoje.
VEIDAS: O ar pastebite, kad sinologijos studijų poreikis didėtų ir Lietuvoje?
A.B.: Prieš šešerius septynerius metus situacija pasikeitė. Iki tol pati populiariausia specialybė VU Orientalistikos centre buvo japonologija. Tuomet Japonija atstovavo Azijos ekonominei galybei, technologinei pažangai. Dabar didžiausi konkursai yra į kinų kalbos, kultūros studijas.
VEIDAS: Iš Azijos plinta dvasiniai mokymai. Ar tai trumpalaikė mada, susižavėjimas, ar pragmatiški dvasingumo pasiilgę Vakarai prasmės ieško Rytų religijose?
A.B.: Vakarų pasaulyje modernybė, civilizuotumas dažniausiai siejami su sekuliarumu, netikinčia visuomene, o tradicinės visuomenės tarsi pabrėžia tradicines religines vertybes. Vis dėlto realybėje taip toli gražu nėra – ir Vakaruose tam tikros ideologemos yra gajos. Šiaip bendras lietuvių, priėmusių islamą, skaičius nedidelis – dažniausiai tai už musulmonų ištekėjusios lietuvaitės. Labiausiai domimasi Pietų, Centrinės Azijos dvasinėmis idėjomis – įvairiomis hinduizmo, neohinduzimo formomis ir budizmu. Ne tik Pietryčių Azijos theravados budizmu, bet ir tibetietišku, korėjietišku budizmu. Atviras klausimas, ar konfucionizmas ir daoizmas yra religijos. Vis dėlto nemanau, kad atsirastų daug žmonių, norinčių ir gebančių tapti jų išpažinėjais griežtąja prasme, tas pats pasakytina ir apie japonų šintoizmą. Tačiau, pavyzdžiui, kaip teigia tyrėjas Colinas Campbellas savo naujoje knygoje „The Easternization of the West“, šiuolaikiniai kultūriniai Vakarų pasaulio pokyčiai gali būti nusakyti kaip laipsniškas Vakarų „rytietizavimas“.
VEIDAS: Dvasiniame pasaulyje daugėja eklektikos. Kaip tai vertinate?
A.B.: Ypač Vakarų pasaulio žmonės neretai gyvena religijų turguje, kai gali vos ne pasirinkti patinkančią religiją. Studentams per religijotyros kursą neretai rodau knygą „How to Choose a Religion“ („Kaip pasirinkti religiją“). Joje yra šimto religijų sąrašas su gana korektiškais pristatymais, išskirtais svarbiausiais principais. Jei vieną rytą atsibudęs žmogus pajunta nenumaldomą religijos poreikį, pasiima tokį žinyną ir pasirenka. Jei neranda tinkamos, knygos pabaigoje yra atskiras skyrius „Kaip susikurti savo religiją“. Knyga man patiko, nes liudija realią situaciją Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Manyčiau, tai yra iliuzija. Kultūrinė psichologija parodė, jog universalistinės psichologijos pretenzijos, kad visi žmonės vienodi, nepasitvirtino. Kadangi visos religijos kilo kaip etninės tradicijos, mechaniškai perimti kitos kultūros mąstymo, vertybių, pasaulėžiūros įmanoma.
VEIDAS: Stažavotės Indijoje, Japonijoje, JAV, Europos šalyse. Ką pasakytumėte apie skirtumus?
A.B.: Be abejo, jų yra. Akademinė aplinka nėra vakuuminė ar neutrali, ji atspindi kultūrinio regiono savitumus. Pavyzdžiui, Indijoje yra specifinis indiškas laiko suvokimas: laikas ne kiekybinis, o kokybinis. Laikas yra kažkam palankus arba ne. Vėluoti yra įprasta, save gerbiantis indas niekada neskuba, nebėga. Na, o Japonijoje bendravimas yra ritualizuotas, formalizuotas, kai svarbus nusilenkimo kampas, mandagumo gestai… Žinoma, viso to reikia išmokti, norint sėkmingo bendravimo.
Vaiva Sapetkaitė
Nuotraukoje Vilniaus universiteto dėstytojas, VU Kunfucijaus instituto direktorius Audrius Beinorius.
Šaltinis: veidas.lt / 2015 02 27