Vilniaus universiteto ekspertų pasisakymai laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“ atskleisdavo vis naujas karantino laikotarpio pasekmes žmonių gyvenimui, padėdavo susimąstyti apie galimus ateities scenarijus. Ekspertai pabrėždavo, kad netikslinga kalbėti apie žmonių elgseną bendrąja prasme, nes sociumas yra labai įvairus ir jo narių socialinė aplinka labai skiriasi. Pats pokalbių formatas nulėmė tai, kad ekspertai kalbėdavo savo vardu, tačiau ekspertinio vertinimo „sūkuryje“ nepastebimai išnyko studijuojančiųjų „balsas“. Jie savaime buvo įtraukiami į žmonių, visuomenės, fakulteto bendruomenės sąvokas. Taip, jie yra fakulteto bendruomenės nariai, bet pasiteiraukime jų pačių, kaip jie gyveno karantino laikotarpiu, kaip koregavo savo kasdienes veiklas ir asmeninį gyvenimą.
VU Filosofijos fakulteto 3 kurso sociologijos bakalauro studentai - Morta Vanagaitė, Inidė Jasnauskaitė, Daiva Pavilonytė, Matas Čičelis ir Guoda Gudelytė – pristato „Šeiminiai ryšiai ir intymūs gyvenimai“ studijų dalyko (prof. Irena Juozeliūnienė) metu atlikto atvejų tyrimo rezultatus. Siekdami įvaldyti vizualųjį koncentrinių apskritimų taikymo metodą, individualiam tyrimo projektui studentai pasirinko ne studijų dalykui įprastas partnerio paieškos, skyrybų/išsiskyrimo, draugystės temas, o prioritetų viršūnėje atsidūrusią temą, ar/kaip karantino laikotarpiu keičiasi studentų studijų ir darbinės veiklos prioritetai bei jų derinimas, ar/kaip persitvarko studentų asmeninių bendruomenių struktūra ir bendravimas su reikšmingais asmenimis, ar pandemijos padiktuotos sąlygos pakoreguoja asmens reikšmingumo sampratas. Tyrime dalyvavo 6 nuolatinėse VU Filosofijos fakulteto studijų programose besimokantys ir dirbantys (samdomą darbą paslaugų, verslo, nevyriausybiniame sektoriuje, pagal verslo liudijimą) studentai.
Karantino poveikis studijų ir darbinės veiklos derinimui
Karantino laikotarpiu poveikis rutininėms veikloms išryškėjo tiriant studentų asmeninių bendruomenių dydį (varijavo nuo 6 iki 27 asmenų) ir jų struktūrą. Išryškėjo šeiminiais, giminystės, draugystės ryšiais grįstos, mišriosios bendruomenės. Į reikšmingų asmenų sąrašą buvo įtraukiami ir bendradarbiai, ir kartu studijuojantys asmenys, jiems suteikiant mažesnį reikšmingumą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad karantino laikotarpio keliami reikalavimai studijų procesui ir darbinei veiklai išprovokavo asmeninėms bendruomenės priskiriamų asmenų reikšmingumo pokyčius ir pakoregavo požiūrį į dviejų veiklos sferų (studijų ir darbo) derinimą.
Tyrimo dalyviai nurodė „rutinos krizės“ apraiškas, kurias lemdavo pokyčiai darbinėje veikloje (pvz. būtinybė išeiti neapmokamų/apmokamų atostogų, prastovos). Jie paminėdavo su pokyčiais darbe susijusį stresą, nesaugumo jausmą, kurie sukeldavo norą sumažinti darbinės veiklos apimtis arba, atvirkščiai, sukeldavo minčių apie mažesnį dėmesį studijoms, tik formalų atsiskaitymą už privalomas užduotis. Veiklos prioritetų pokytį tyrimo dalyviai tiesiogiai siejo su darbu, kaip pajamų šaltiniu. Tuomet, kai darbas buvo vertinamas tik kaip laikinas pajamų šaltinis, karantino laikotarpiu padidėdavo studijų reikšmingumas, o tuomet, kai darbinė veikla ir užimamos pareigos buvo vertinami kaip svari investicija į ateities karjerą, nukentėdavo studijos.
Bendravimo strategijos karantino metu
Tyrimo metu išryškėjo dvi strategijos – „išsaugojimo“ ir „modifikacijų“, kurias taiko fakulteto studentai, pasikeitus įprastinėms studijų ir darbo derinimo sąlygoms. Vieni tyrimo dalyviai, norėdami spręsti nuotolinio mokymosi ir nuotolinio darbo klausimus, stengdavosi „išsaugoti“ jau susiklosčiusį veiklų balansą, veiklas pritaikydami prie nuotolinio darbo specifikos ir naujų komunikacijos priemonių. Pavyzdžiui, nepaisydami izoliavimosi reikalavimų ir draudimų burtis bendroms veikloms, studentai ir toliau susitikinėdavo įprastiniu būdu, perkeldavo įprastas filmų peržiūras kino teatruose į namų aplinką. Kiti tyrimo dalyviai pasirinkdavo „modifikacijų“ strategiją ir stengdavo sukurti naujus, garantijų neteikiančius, bet pokyčių laikotarpiu pasitarnaujančius bendravimo kanalus. Šiuo atveju, visas gyvenimas – studijos, darbas, vartojimas, laisvalaikis buvo keliami į virtualią erdvę, visi fiziniai kontaktai buvo apribojami. Būtina pastebėti, jog tyrimo dalyviai nurodė, kad abi strategijos turi privalumų ir trūkumų, be to, vienai strategijai nepasiteisinus, buvo panaudojama kita.
Iššūkis universitetiniam bendruomeniškumui
Atliktas tyrimas atskleidė asmeninio bendravimo „gyvai“ svarbą, kuriant ir palaikant gyvybingą studijuojančiųjų bendruomenę. Susitikimai, diskusijos, dalinimasis informacija arba tiesiog bendras laikas kartu formuoja bendrumo jausmą ir įtvirtina studijuojančių draugų reikšmingumą asmeninėse bendruomenėse. Virtualus bendravimas vaizdo susitikimų metu nepakeičia „gyvo“ bendravimo. Fizinių kontaktų apribojimas sumažina universitetinių ryšių svarbą ir reorganizuoja reikšmingų asmenų tinklus, įtraukiant asmenis iš kitų institucijų ir interesų grupių. Tyrimo metu paaiškėjo, kad karantino metu sumažėjo universitetinių draugų skaičius su kuriais yra palaikomas artimesnis ryšys. Pavyzdžiui, tyrimo dalyvis nurodė, kad bendravimas su „kursiokais“ pavirto bendravimu su 2-3 artimesniais bendrakursiais. Dalyvaujantys tyrime pastebėdavo, kad tais atvejais, kai bendrakursiai buvo tiesiog bendrakursiai, o ne draugai, tuomet „<...> gyvenime kaip asmenys jie nėra ypatingai svarbūs“. Pasikeičia ir bendravimo su kursiokais turinys – dominuoja pasikeitimo informacija, pasitikslinimo, pasitarimo dėl studijų klausimai, kartais ieškoma emocinio pritarimo. Bendravimo dažnio ir bendravimo turinio pokyčiai pakeičia pačią universitetinės bendruomenės esmę, bendruomeniškumo ryšiai pamažu redukuojami į asmeninių draugysčių ryšius ir patvirtina draugystės ryšių kaip „paslėptojo solidarumo“ reikšmės augimą individualizuotoje virtualizuotoje šiuolaikinėje visuomenėje (Spencer and Pahl, 2006).
Atlikto tyrimo rezultatai gali parodyti tik tiek, kad koronaviruso COVID-19 pandemijai valdyti paskelbtos karantino sąlygos iš esmės pakeičia įprastas studijų ir darbo derinimo rutinas. Nauji iššūkiai mokymuisi ir užduočių atsiskaitymams, nesaugumas dėl pozicijos darbe dar labiau pagilina Z. Baumano (2007) aptartą socialinės erdvės kaitos, nenuspėjamumo ir žmonių ryšių trapumo situaciją, kurioje studijuojantys geba išlikti tik transformuodami įprastas praktikas. Kaip tai paveiks studentų gyvenimą po karantino, ar įvyks gyvenimo „normalizacija“, ar sugebėsime išlaikyti universitetinį bendruomeniškumą? Tai klausimai, į kuriuos sociologai dar turės atsakyti ateityje.