Romas Lazutka, Vilniaus universitetas
LYGIOS GALIMYBĖS, PAJAMŲ APSAUGA IR SKURDO ŠVELNINIMAS LIETUVOS SOCIALINĖJE POLITIKOJE: TESTUOTI, VAKCINUOTI, GYDYTI
Romas Lazutka
Vilniaus universitetas,
Pranešime apžvelgiamas Lietuvos socialinės politikos dešimtmetis po 2009 m. krizės ir bandoma nubrėžti gaires popandeminiam laikotarpiui. Socialinė politika analizuojama trimis pagrindiniais aspektais: kokiu mastu ji mažina socialinių sluoksnių nelygias galimybes, apsaugo gyventojų pajamas nuo socialinių rizikų ir suteikia minimalių pajamų garantijas.
Pastarieji 10 metų Lietuvoje primena XX a. 6-7 dešimtmečius Vakarų Europoje, kurie pavadinti Gerovės valstybės aukso amžiumi. Tuomet Marshall planas pokarinėje Europoje, dabar Lietuvos pramonės eksportas į turtingų šalių rinkas ir ES finansinė parama reikšmingai sustiprino ūkį ir pagerino gyventojų materialinę padėtį. Nuo 2010 m. lietuvių algos ir bendros namų ūkių pajamos padvigubėjo, kai kainos išaugo tik 20 proc.
Tačiau kodėl skurdas vis tiek pat išplitęs, kodėl pajamos netapo geriau apsaugotos, kai gyventojai susiduria su socialinėmis rizikomis? Galbūt lemia dažnai minimas lygių galimybių prioritetas prieš rezultatų lygybę, kurios link vestų didesnis vertikalus pajamų perskirstymas ir kurio vis dar vengiama? Vidutiniškai per mėnesį šalies vieno suaugusio gyventojo skiriamos lėšos socialinei pašalpai tėra 2,3 euro. Tokią sumą gal ir būtų galima vertinti adekvačia privačia auka elgetai gatvėje, tačiau ne nacionalinei minimalių pajamų garantijų sistemai.
Tuo tarpu, nors ir patrauklesne atrodanti, skirtingų socialinių sluoksnių galimybių lygybė net tiriama mažai. Žinome, kad lietuvių galimybė gyventi penkiais metais trumpesnė nei vidutinio ES gyventojo, tačiau nežinome tos galimybės skirtumų šalies viduje tarp socialinių grupių.
O tai, ką žinome, šokiruoja - žemiausio socialinio-ekonominio penktadalio gyventojų vaikai į Vilniaus universitetą patenka beveik 8 kartus rečiau nei aukščiausio. O pasiturinčiųjų studijos valstybės lėšomis finansuojamos penkis kartus dažniau nei nepasiturinčiųjų.
Pranešime apžvelgiamos socialinės politikos spragos suponuoja trejopą uždavinį jos tobulinimo kelyje: išsamiau tirti socialinių grupių lygių galimybių pažeidimus, tobulinti socialinių išmokų derinimo prie augančios ekonomikos mechanizmus ir švelninti pajamų skurdą. Tas uždavinys dera su pandemijos kontrolės rekomendacija: testuoti, vakcinuoti, gydyti. Socialinei gerovei pandemijos poveikis kol kas nebuvo pražūtingas, tačiau tikėtina, kad didžiosios grėsmės dar ateityje. Infliacijos ir valdžios biudžeto deficito rodikliai Lietuvoje vieni didžiausių Euro zonoje. Šoktelėjusi infliacija grasina socialinių išmokų erozija, o iškilus poreikiui greičiau konsoliduoti biudžetą, net nusistovėjusių socialinių išlaidų išsaugojimas gali tapti iššūkiu. Pranešimas užbaigiamas įžvalgomis apie tai, ar vis dar turime potencialo gerovės valstybės plėtrai?
Raktiniai žodžiai: socialinė politika, lygios galimybės, pajamų apsauga.
Boguslavas Gruževskis, Vilniaus universitetas
SOCIALINIŲ GARANTIJŲ DIDINIMAS LIETUVOJE PANDEMIJOS/KRIZĖS SĄLYGOMIS
Boguslavas Gruževskis
Vilniaus universitetas,
Pranešime bus siekiama parodyti, kad pandemijos (ar kitų priežasčių krizės) sąlygomis socialinių garantijų didinimas turi būti labai atsargus ir pamatuotas. Šita nuostata ypač aktuali Lietuvai, kuri nuo 2000 metų vis labiau susiduria su demografinėmis problemomis, kurios daro neigiamą įtaką situacijai darbo rinkoje bei valstybės konsoliduoto biudžeto formavimui. Krizės sąlygomis, iš vienos pusės, sumažėja valstybės biudžeto įplaukos, iš kitos – didėja poreikis remti naujas gyventojų grupes (pvz., bedarbius) bei verslą. Tokioje situacijoje, mažėjant biudžeto galimybėms, didėja išlaidų būtinumas, kas gali apriboti efektyvų valstybės funkcionavimą. Mokslinę problemą sudaro sprendimai (sprendimų paieška), kurie leidžia suderinti ekonominį nuosmukį ir socialinių garantijų didinimą. Pranešime bus pristatyti 2020 m. atlikto tyrimo „Užimtumo pokyčiai Lietuvos darbo rinkoje ir neigiamų pasekmių įveikimo priemonės COVID-19 pandemijos kontekste“ rezultatai, aptartos socialiai orientuotos pandemijos įveikimo priemonės bei atskleistos prioritetinės socialinių garantijų didinimo nuostatos specifinės Lietuvos demografinės situacijos sąlygomis.
Tyrimai atskleidė, jog pandemijos sąlygomis paramos priemonės turi būti labai taiklios ir orientuotos į konkrečius rezultatus, todėl jų įgyvendinimas turi būti gerai kontroliuojamas, užtikrinant atitinkamą ilgalaikį procesų monitoringą. Būtina vengti universalių sprendimų, kurie iššvaisto biudžeto lėšas ir dar labiau padidina skurdą bei nelygybę šalyje, kas krizės sąlygomis gali turėti neigiamas ilgalaikes socialines pasekmes (pvz., ilgalaikio nedarbo padidėjimas, emigracinių nuostatų sustiprėjimas ir pan.). Įgyvendinant šias nuostatas socialinės paramos srityje (arba verslo rėmimo srityje), padidėja administravimo kaštai, tačiau krizės sąlygomis tai nėra blogis. Papildomos darbo vietos, kurios atsiranda tobulinant paramos mechanizmus ir didinant kontrolę bei finansinių išteklių panaudojimo taiklumą, krizės sąlygomis turi būti vertinamos kaip papildomas teigiamas įgyvendinamos politikos efektas, o ne administracinės naštos padidėjimas. Dėl per didelio taikomų priemonių universalumo ir jų nepakankamo individualizavimo ne tik sumažėja taikomų priemonių efektyvumas, tačiau ir auga gyventojų nepasitenkinimas bei nepasitikėjimas valstybės valdymo institucijomis.
Raktiniai žodžiai: socialinės garantijos, socialinė parama, pandemija, krizė, taiklumas, Lietuva.
Vida Česnuitytė, Dainius Bernotas, Ingrida Grincevičiūtė, Mykolo Romerio universitetas
PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS IŠMOKŲ KLIENTŲ KAITA COVID 19 PANDEMIJOS LAIKOTARPIU
Vida Česnuitytė, Dainius Bernotas, Ingrida Grincevičiūtė
Mykolo Romerio universitetas, ; ;
Piniginė socialinė parama Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje yra gana išplėtota, o paramos gavėjų grupės daugiau ar mažiau nusistovėjusios. Ištikus Covid-19 pandemijai, daugelyje gyvenimo sričių susiklosčiusi tvarka patyrė drastiškus pokyčius. Kadangi kasdienio gyvenimo socialiniai aspektai tarpusavyje yra itin susiję, kyla klausimas, ar ir kaip pakito piniginės socialinės paramos gavėjų portretas?
Siekiant atsakyti į probleminį klausimą, buvo atliktas tyrimas, kuriam panaudoti Mykolo Romerio universitete įgyvendinamo ir LMT finansuojamo reikminio projekto „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje – NON-TAKE-UP“ (sutarties Nr. S-REP-21-6) metu surinkti empiriniai duomenys. 2021 m. birželio mėn. buvo atlikta reprezentatyvi kiekybinė Lietuvos gyventojų apklausa, o 2021 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. atlikta dešimt diskusinių (fokus) grupių šalies apskrityse. Surinktų duomenų analizėje panaudoti tiek matematinės statistikos metodai, tiek kokybinio turinio analizės metodai.
Duomenų analizė atskleidė, kad Covid-19 pandemijos laikotarpiu šiek tiek padidėjo piniginės socialinės paramos gavėjų skaičius, juos daugiausiai papildė ikipandeminiu metu su individualios veiklos liudijimais dirbę asmenys. Tačiau itin svarbu, jog išryškėjo diferenciacija tarp miesto ir mažųjų miestelių bei kaimo vietovių gyventojų. Be to, surinkti empiriniai duomenys suteikė informacijos ir apie kai kurias socialinės paramos išmokų nepasiimančias socialines grupes. Tai socialinės grupės, kurių nepasiekia pagal įstatymus joms priklausančios piniginės socialinė paramos išmokos.
Apibendrinant galima teigti, kad surinkti kiekybiniai ir kokybiniai empiriniai duomenys atskleidė, kad Covid-19 pandemijos laikotarpis tik nežymiai pakeitė Lietuvoje nusistovėjusią piniginės socialinės paramos teikimo tvarką bei klientų portretą. Galima teigti, kad susiklosčiusi situacija tik išryškino nuolat egzistuojančias tendencijas šalies piniginės socialinės paramos sistemoje. Remiantis projekto duomenimis, projekto dalyviai suformulavo galimus socialinės apsaugos sistemos tobulinimo būdus, kuriais ketina pasidalinti su konferencijos dalyviais.
Raktiniai žodžiai: piniginės socialinės paramos sistema, piniginės socialinės paramos klientai, piniginės socialinės paramos nepaėmimo problema, Covid-19 pandemija.
Vitalija Gabnytė, Aušra Čižauskaitė, Jekaterina Navickė, Vilniaus universitetas, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
SKURDO IR NELYGYBĖS RODIKLIŲ PROGNOZAVIMAS EKONOMINIO AUGIMO IR COVID-19 PANDEMIJOS KONTEKSTE LIETUVOJE
Vitalija Gabnytė, Aušra Čižauskaitė, Jekaterina Navickė
Vilniaus universitetas, , Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, , Vilniaus universitetas,
Pranešimo tikslas - pristatyti skurdo ir nelygybės rodiklių prognozavimo metodologiją ir jos rezultatus, atsižvelgiant į ekonominio augimo ir Covid-19 pandemijos kontekstą 2019-2021 m. Lietuvoje. Prognozavimas apjungia mikrosimuliacijų ir duomenų kalibracijos technikas. Analizei naudojami 2019 m. Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenys, atspindintys 2018 m. pajamas. Rezultatai atskleidžia teigiamas skurdo ir nelygybės mažinimo tendencijas 2018-2019 m. laikotarpiu bendroje populiacijoje ir pagal amžiaus grupes esant sparčiam ekonomikos augimui ir gerėjančiai darbo rinkos situacijai bei 2020 m. prasidėjus Covid-19 pandemijai šalyje. 2020 m. numatomas skurdo mažėjimas yra nulemtas mažėjančio skurdo rizikos lygio tarp senyvo amžiaus asmenų bei vaikų. Pačios pažeidžiamiausios grupės yra jaunimas (18-24 m.) ir vyresnio darbingo amžiaus (50-64 m.) asmenys, kurioms 2020 m. numatomas skurdo rizikos didėjimas. Prognozės 2021 m. rodo, jog absoliutus skurdo lygis lyginant su 2020 m. išliks stabilus, o santykinis skurdo rizikos lygis, tikėtina, didės 0.5 p.p. Visgi skurdo rizika Lietuvoje, tikėtina, išliks žemesnio lygio nei 2012-2019 m. laikotarpiu. 2021 m. prognozuojamas senyvo amžiaus asmenų skurdo rizikos mažėjimas, kurį lems pensijų augimas dėl indeksacijos, naujos išmokos vienišiems asmenims įvedimas ir kitos priemonės. Kita vertus, kitose amžiaus grupėse yra prognozuojamas skurdo rizikos didėjimas nuo 0.5 p.p iki 1.5 p.p. Šias tendencijas lems tai, jog dalis Covid-19 priemonių buvo peržiūrėtos, sugriežtintas kai kurių jų mokėjimas, atsisakyta vienkartinių su Covid-19 susijusių mokėjimų, o 2021 m. viduryje atšaukus karantiną dalis Covid-19 priemonių nustojo galioti. Prognozuojama, kad 2021 m. Gini koeficientas didės 0.7 punkto (iki 33.7%). Nepaisant to, palyginus su 2012-2019 m. laikotarpiu Gini matuojama nelygybė šalyje išliks žemame Lietuvai lygyje, bet aukščiau ES vidurkio, kuris 2019 m. siekė 30.7 Gini punktų. Analogiškos tendencijos prognozuojamos ir S80/S20 matuojamam atotrūkiui tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių asmenų.
Raktiniai žodžiai: prognozavimas, skurdas, nelygybė, Covid-19, Lietuva
Ulijona Kaklauskaitė, Vilniaus universitetas
COVID-19 PANDEMIJA – TRAMPLINAS EKOSOCIALINĖS VALSTYBĖS LINK
Ulijona Kaklauskaitė
Vilniaus universitetas,
Klimato kaita yra viena didžiausių ilgojo laikotarpio grėsmių, turėsiančių ženklių neigiamų pasekmių tiek Lietuvos, tiek kitų ES šalių socialinei politikai. Reikalingas glaudus socialinės ir klimato politikos bendradarbiavimas, siekiant kuo efektyviau spręsti klimato krizės keliamas problemas. Covid-19 pandemija išmokė, kad galime akimirksniu sulėtinti ekonomikos apsukas, siekdami apsaugoti žmonių gyvybes. O jei šia strategija pasinaudotume kovodami su vis gilėjančia klimato krize bei kurdami tvarią ekosocialinę valstybę – naują gerovės valstybę, atsipindinčią ne tik šio laikotarpio socioekonomines, bet ir ekologines aktualijas?
Pranešimo tikslas – pristatyti 2020 metais atliktą ES šalių narių socialinės ir klimato politikos rezultatų santykio kiekybinį tyrimą bei ekosocialinės valstybės koncepciją. Ekosocialinė valstybė yra socialinių bei aplinkosauginių institutų visuma, siekianti užtikrinti tvarų ir orų piliečių gyvenimą bei atspindi šių laikų socialines ir ekologines aktualijas, taip papildydama gerovės valstybės koncepciją. Pritaikius Koch–Fritz ekosocialinių valstybių modelį visoms ES šalims, tyrimas atskleidė, jog socialdemokratinės gerovės valstybės yra geriau pasiruošusios spręsti klimato kaitos problemas nei kitus gerovės valstybės tipus atstovaujančios šalys. Vis dėlto net ir socialdemokratinio gerovės tipo šalys dar negali pretenduoti į klimatui neutralių valstybių - vieno svarbiausių ilgalaikės ES strategijos siekių – vardą. Neaugimo (angl. degrowth) ekonominės minties atstovai kritiškai žvelgia į vyraujančią nuolatinio ekonomikos (taip pat žaliosios) augimo politiką, kuri suponuoja, jog vartojimo mastas materialiai ribotoje planetoje gali būti belimitis.
Apibendrinant tyrimo rezultatus bei kitų šaltinių medžiagą (Hickel, 2020, Schmelzer, 2016), ekosocialinė valstybė papildo gerovės valstybės sąvoką klimato kaitos paženklintoje epochoje. Žaliosios technologijos ir aplinkosauginiai mokesčiai yra reikalingos, bet nepakankamos ekologinių problemų sprendimo priemonės tad. siūloma peržvelgti šiuo metu vyraujančias užimtumo organizavimo tendencijas (apmokamo darbo rutiną ir gamybos kryptis) bei visuomenės pažangos matus. Darnios plėtros indeksas (angl. Sustainable Development Index) pristatomas kaip viena alternatyvų BVP ir kitiems tradiciniams vystymosi rodikliams klimato kaitos ir kitų XXI a. ekologinių iššūkių kontekste.
Raktiniai žodžiai: ekosocialinė valstybė, klimato kaita, neaugimo ekonomika, Europos Sąjunga.
Violeta Vilkoitytė, Lietuvos socialinių mokslų centras
SOCIALINIO INVESTAVIMO STRATEGIJA COVID-19 PANDEMIJOS KONTEKSTE
Violeta Vilkoitytė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas,
Precedento neturinčios COVID-19 pandemijos išplitimas paveikė ekonomikos augimą, sutrikdė socialinių ir sveikatos sistemų funkcionavimą (Seker et al., 2020). Tai kelia klausimą dėl socialinės politikos vaidmens socialinių ir ekonominių krizių metu. Jau kurį laiką akcentuojama socialinių investicijų strategija bei aktyvesnis valstybės vaidmuo sprendžiant naujus iššūkius, todėl šio pranešimo tikslas – aptarti socialinio investavimo politikos svarbą COVID-19 pandemijos kontekste. Remiantis Anton Hemerijck (2017) konceptualia teorine prieiga atlikta pandemijos metu vykdytų tyrimų metaanalizė bei antrinė kiekybinių Lietuvos statistikos departamento ir Užimtumo tarnybos 2018-2021 metų duomenų analizė. Galima teigti, kad socialinės investicijos apima pajamų apsaugą, šeimos ir darbo derinimą bei investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Šis derinys gali pagerinti šiuolaikinių rizikų valdymą. Tyrimo rezultatai rodo, kad pandemijos metu buvo sutelktas dėmesys į pajamų apsaugą, viso laikotarpio metu augo išmokos bei minimali mėnesinė alga, tačiau išaugęs skurdo rizikos lygis rodo, kad to nepakako siekiant sumažinti neigiamą poveikį labiausiai pažeidžiamoms grupėms. Tyrimai rodo, kad tik penktadalis vyrų per dieną skiria bent valandą vaikų priežiūrai, tad pandemijos kontekste dėl nutraukto ikimokyklinio ugdymo moterys susidūrė su sunkumais derinant darbą ir mažamečių vaikų priežiūrą. Pandemijos metu buvo apleista žmogiškojo kapitalo sritis. Pastebima sustiprėjusi neigiama žemo socioekonominio statuso įtaka mokinių ir studentų galimybėms siekti kokybiško išsilavinimo, tai gali turėti neigiamų pasekmių ateityje, ką rodo didelis užimtumo skirtumas tarp aukšto ir žemo lygio išsilavinimą turinčių asmenų. Išryškėjo žmogiškojo kapitalo potencialo švaistymo problema – ketvirtadalis bedarbių buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą. Taip pat pastebima, kad nors pandemijos metu mokymosi visą gyvenimą lygis išaugo, tačiau mokymo programose vis dar dalyvauja mažai suaugusiųjų, o aktyvių darbo rinkos politikos priemonių, ypatingai mokymo, apimtys ženkliai sumažėjo dėl to bedarbiai negalėjo įgyti reikiamų įgūdžių, būtinų grįžimui į darbo rinką. Pandemijos metu sveikatos priežiūros pajėgumai buvo nukreipti į užsikrėtusiųjų koronavirusu gydymą bei vakcinaciją, kitų paslaugų teikimas buvo sustabdytas arba apribotas, tad dalis pacientų laiku negavo reikiamo gydymo, galinčio sumažinti nepageidaujamų įvykių riziką.
Raktiniai žodžiai: socialinis investavimas, pajamų apsauga, žmogiškasis kapitalas
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė, Violeta Gevorgianienė, Vilniaus universitetas
ĮSISENĖJUSIOS SPRAGOS NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ PASLAUGŲ SISTEMOJE - KĄ ATSKLEIDĖ COVID-19 PANDEMIJA?
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė, Violeta Gevorgianienė
Vilniaus universitetas, Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra, ; ;
Lietuvoje asmenų su negalia šeimos dažnai negauna reikiamos kompleksinės pagalbos ir yra prisitaikiusios neįgalaus nario poreikius atliepti savo resursais, neretai atsisakant kitų narių poreikių tenkinimo. Prasidėjus Covid-19 pandemijai ir karantinui, pagalbos/užimtumo paslaugų teikimas šioms šeimoms buvo ypač apribotas, jos pateko į ypatingai sudėtingas aplinkybes.
2020 m. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos užsakymu dešimtyje Lietuvos regionų atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo išanalizuoti konkrečias šeimų, kuriose gyvena suaugę asmenys su negalia, arba 16 m. ir vyresni sudėtingi autistiški asmenys, patirtis ir ekstremalios situacijos, paskelbtos šalyje dėl COVID-19 pandemijos, bei karantino poveikį (2020-03-16 – 2020-06-16 laikotarpiu) pagalbos/užimtumo paslaugų prieinamumui ir jų gyvenimui plačiąja prasme.
Pagrindiniai tyrimo metodai:
pusiau struktūruoti interviu su asmenimis, slaugančiais/prižiūrinčiais arba globojančiais suaugusį šeimos narį su negalia, arba sunkų autistišką asmenį 16 m. ir vyresnį. Apklausta 20 šeimų.
Anketinė asmenų, prižiūrinčių/slaugančių/globojančių suaugusį šeimos narį su negalia, arba sunkų autistišką asmenį 16 m. ir vyresnį, apklausa. Dalyvavo 498 asmenys turintys negalią ir/arba jų tėvai/globėjai.
Rezultatai parodė, kad karantino metu pagalbos ir užimtumo paslaugų teikimas nutrūko arba buvo esmingai apribotas. Vietoje sustabdytų paslaugų daugumai tėvų/globėjų naujų nebuvo pasiūlyta, išskyrus kitokią – nuotolinę – užimtumo paslaugų formą, kuri nebuvo tinkama didelei daliai šeimų dėl neįgalaus artimojo negalios pobūdžio (ypač – autizmo ir/ar intelekto negalios atveju). Nutrūkus paslaugoms arba jas perkėlus į nuotolinę formą, didžiajai daliai tėvų/globėjų teko pasikliauti tik savo resursais arba neformalia artimųjų parama.
Vienišų, artimąjį su negalia prižiūrinčių tėvų/globėjų sveikatos būklė buvo papildomas rizikos veiksnys. Jų emocinė sveikata, ir taip nebuvusi gera, karantino metu dar labiau suprastėjo. Asmenų su negalia gebėjimas suvokti ir prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės priklausė nuo negalios pobūdžio, kas buvo papildomu sudėtingumo veiksniu šeimai.
Karantino situacija ne tik lėmė didžiulius sunkumus, bet ir paskatino naujų pagalbos formų atsiradimą, paakino spręsti įsisenėjusias sistemines problemas, o asmeniniu lygiu – sutvirtino ryšius šeimoje ir padėjo įvertinti turėtas užimtumo paslaugas ir kontaktinį bendravimą.
Raktiniai žodžiai: asmenis su negalia globojančios šeimos; paslaugos; karantinas.
Ilona Tamutienė, Vytauto Didžiojo universitetas
SUBSIDIARUMO PRINCIPO PRAKTINIS ĮGYVENDINIMAS REALIZUOJANT PAŽEIDŽIAMŲ VAIKŲ SOCIALINES TEISES: VAIKŲ DIENOS CENTRŲ VYSTYMAS
Ilona Tamutienė
Viešojo administravimo katedra, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas, Vytauto Didžiojo universitetas,
Šio pranešimo tikslas yra, remiantis nevyriausybinių vaikų dienos centrų atveju, apžvelgti subsidiarumo principo įgyvendinimą Lietuvoje. Pranešimas remsis apklausos, atliktos 2021 rugpjūčio-rugsėjo mėn. rezultatais. Tyrime dalyvavo 113 informantų: 43 valdžios, 70 - vaikų dienos centrų atstovų. 15 vyrų, likę - moterys. Atranka tikslinė, neatsitiktinė. Pirmoje pranešimo dalyje bus pristatomas subsidiarumo konceptas, kuris peržengia geografinės, mechaninės decentralizacijos ribas ir susitelkia ties žmogaus orumo ir bendro gėrio balansavimu. Antroje pranešimo dalyje atskleidžiama tyrimo dalyvių perspektyva: jų egzistenciniai tikslai, susiję su VDC, valdžios ribos, akreditacijos vertinimas. VDC akreditaciją galima vertinti kaip Lietuvos socialinės politikos esminį žingsnį, reguliuojantį nevyriausybinio ir valdžios sektoriaus veiklą. VDC iš projekto, trukusio beveik 30 metų, integruoti į socialinių paslaugų sistemą, kaip lygiaverčiai partneriai. Rekomenduojama subsidiarumo principą įrašyti į nevyriausybinių organizacijų plėtros, Socialinių paslaugų ir vietos savivaldos įstatymus ir gerinti praktinį subsidiarumo principo taikymą, kuris padėtų mažinti galių tarp valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus disbalansą bei padėtų pagrindą pagarbiai partnerystei.
Raktiniai žodžiai: subsidiarumas, valdžia, vaikų dienos centrai, akreditacija, žmogaus orumas.
Laimutė Žalimienė, Donata Petružytė, Violeta Gevorgianienė, Lijana Gvaldaitė, Eglė Šumskienė, Miroslavas Seniutis, Vilniaus universitetas
VAIKO GEROVĖS PROFESIONALŲ DARBO VIETOS KOKYBĖS PRIELAIDOS*
Eglė Šumskienė, Laimutė Žalimienė, Donata Petružytė, Violeta Gevorgianienė, Lijana Gvaldaitė, Miroslavas Seniutis, Jūratė Charenkaova. Vilniaus universitetas. Filosofijos fakultetas. Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra. El. paštas:
Tyrimo tikslas- atskleisti vaiko paėmimo iš nesaugios šeimos aplinkos sprendimo sudėtingumą ir kompleksiškumą, siekiant padėti darbuotojams sėkmingai įgyvendinti šią funkciją. Vaiko paėmimas iš nesaugios šeimos aplinkos, siekiant užtikrinti jo gerovę, yra viena iš atsakingiausių ir sudėtingiausių vaiko teisių apsaugos sistemoje dirbančių darbuotojų funkcijų. Šios funkcijos įgyvendinimas vyksta ypatingo neapibrėžtumo, netikrumo ir rizikos kontekste, kas turi įtakos ir pačių darbuotojų gerovei. Siekiant gilintis į šio praktikos lauko problemas ir prisidėti tiek prie darbuotojų veikimo tobulinimo, tiek prie jų gerovės darbo vietoje didinimo, buvo inicijuotas ir 2019–2021 m. vykdytas VU Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros mokslininkų projektas.
Projekto eigoje vykdytas tyrimas rėmėsi kiekybinio ir kokybinio tyrimo metodologijomis (VTAĮT darbuotojų anketine apklausa bei pusiau struktūruotais interviu; interviu su VTAĮT specialistus lydinčiais policijos darbuotojais bei su tėvais, turinčiais vaiko paėmimo iš nesaugios šeimos aplinkos patirtį; asmenimis, vaikystėje paimtais iš šeimos; žiniasklaidos diskurso apie VTAĮT darbuotojų veiklą analize). Remiantis vieno iš minėtų tyrimų - VTAĮT darbuotojų pusiau struktūruoto interviu rezultatais, sukurta konceptuali schema, atspindinti, kokiame kontekste vyksta darbuotojo sprendimo priėmimas, atvykus į šeimą pagal iškvietimą. Schema atspindi, kad darbuotojų veikimą minėtoje situacijoje apima visą eilė prielaidų (asmeninių, situacinių, organizacinių, tarpinstitucinių, visuomeninių ir sisteminių) bei jų tarpusavio ryšiai.
Darbuotojų profesinio veikimo kontekstą lemiančių veiksnių specifikavimas yra svarbus ne tik tobulinant pagalbos kokybę, bet ir kuriant efektyvesnes darbo vietos kokybės užtikrinimo strategijas politiniu lygmeniu, jas įgyvendinant jas organizaciniu/instituciniu lygmeniu ir padedant patiems praktikams geriau valdyti savo profesinį veikimą. Tokiu būdu, sprendimo priėmimo konteksto „iššifravimas“, kaip vienas iš projekto rezultatų, atspindi vaiko gerovės politikos bei organizavimo tobulinimo poreikį bei galimas kryptis.
*Tezės parengtos remiantis įgyvendinto LMT finansuoto projekto „Vaiko gerovės profesionalų darbo vietos kokybė“ rezultatais (S- MIP-19-37. 2019-2021). Vilniaus universitetas. Filosofijos fakultetas. Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra.
Raktiniai žodžiai: vaiko teisių apsaugos darbuotojai, vaiko paėmimo iš šeimos sprendimo priėmimo kontekstas, darbo vietos kokybės tobulinimas.
Antanas Kairys, Olga Zamalijeva, Albinas Bagdonas, Jonas Eimontas, Vilmantė Pakalniškienė, Raimonda Sadauskaitė, Vilniaus universitetas, Psichologijos institutas, Taikomosios psichologijos laboratorija
VYRESNIO AMŽIAUS LIETUVOS GYVENTOJŲ GEROVĖ: EUROPOS SVEIKATOS, SENĖJIMO IR IŠĖJIMO Į PENSIJĄ (SHARE) TYRIMO REZULTATAI*
Antanas Kairys, Olga Zamalijeva, Albinas Bagdonas, Jonas Eimontas, Vilmantė Pakalniškienė Raimonda Sadauskaitė, Vilniaus universitetas, Psichologijos institutas, Taikomosios psichologijos laboratorija, , , , , ,
Vykstant labai sparčiam Europos Sąjungos šalių, tame tarpe ir Lietuvos, visuomenių senėjimui, mokslo bendruomenės dėmesys vis dažniau nukrypsta į vyresnio amžiaus asmenų gerovę bei jos veiksnius. Šio pranešimo tikslas – apžvelgti Lietuvos 50 m. ir vyresnių gyventojų gerovę, remiantis Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimo duomenimis. Pranešime panaudoti SHARE tyrimo 7-tos bangos (DOI: 10.6103/SHARE.w7.700) ir specialios COVID-19 telefoninės apklausos (DOI: 10.6103/SHARE.w8caintd.100) duomenys. SHARE 7-tos bangos tyrimo metu Lietuvoje apklausta 2024 respondentų, dalyvavo atsitiktinai atrinkti 50 m. arba vyresni asmenys ir jų partneriai, visoje Europoje dalyvavo 74 548 respondentų. COVID-19 telefoninė apklausa atlikta 2020 metų birželio – liepos mėnesiais, joje dalyvavo dalis 7-tos bangos respondentų. Siekiant įvertinti vyresnio amžiaus asmenų gerovę, buvo pasitelkti septyni subjektyvūs (psichologinė gerovė, subjektyviai vertinama sveikata ir kt.) ir objektyvūs (žodinė atmintis) kintamieji. Panaudojus standartizuotus Baltijos šalių respondentų duomenis bei taikant dviejų žingsnių klasterių analizę, buvo išskirti trys klasteriai – žemos, vidutinės ir aukštos gerovės klasteriai. Atlikus analizę, nustatyta, kad egzistuoja šių klasterių dydžio skirtumas Baltijos šalyse, taip pat pastebimi klasterių kompozicijų skirtumai skirtingo amžiaus asmenų grupėse. Susiejus gerovę su materialine padėtimi, nustatyta, kad aukštų pajamų grupėje aukštos gerovės asmenų yra ženkliai daugiau. Analizuojant gerovės sąsajas su asmenų situacija COVID-19 pandemijos metu, nustatyta, kad aukštos gerovės grupės asmenys rečiau nurodė, kad jų sveikata pablogėjo, jie dažniau laikėsi COVID-19 pandemijos suvaldymo reikalavimų (pvz., laikėsi atstumo), rečiau jautė nerimą. Analizė rodo, kad pastebima vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų dalis pasižymi santykinai žema gerove. Žema gerove pasižyminčiųjų grupė pasižymėjo ženkliai prastesne materialine padėtimi, patyrė sunkesnes COVID-19 pandemijos pasekmes. SHARE tyrimo duomenys leidžia kompleksiškai analizuoti vyresnio amžiaus gerovę ir jos veiksnius.
*Pranešimas parengtas vykdant konkursinės prioritetinių mokslinių tyrimų programos „Gerovės visuomenė“ projektą „Lyginamasis vyresnio amžiaus gyventojų gerovės ir jos veiksnių tyrimas Baltijos šalyse”, finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-GEV-20-9
Raktiniai žodžiai: gerovė, senėjimas, COVID-19 pandemija, materialinė padėtis.
Asta Dilytė-Kotenko, Lietuvos socialinių mokslų centras
AUKŠTOJO MOKSLO PRIEINAMUMO LIETUVOJE INSTITUCINĖ ANALIZĖ
Asta Dilytė-Kotenko
Lietuvos socialinių mokslų centras,
Asmens pozicija švietimo sistemoje yra sąlygojama įvairių veiksnių. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje aukštasis mokslas nėra vienodai prieinamas visoms socialinėms grupėms. Menkai žinoma, kas lemia menkesnį aukštojo mokslo prieinamumą tam tikroms socialinėms grupėms Lietuvoje. Svarbu analizuoti aukštojo mokslo prieinamumą instituciniu aspektu, nes teisės aktai reguliuoja santykius tarp individų, nustato jų teises, pareigas, gaunamas naudas ir patiriamus kaštus. Taigi, būtent institucinė analizė leistų atskleisti formalius veiksnius, kurie riboja aukštojo mokslo prieinamumą tam tikroms asmenų grupėms. Pristatomo tyrimo tikslas – išsiaiškinti Lietuvos švietimo sistemos, kelių joje formalias galimybes. Tyrimo tikslui pasiekti kokybinės dokumentų turinio analizės būdu analizuotos formalios institucijos, kurias atskleidžia oficialūs Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad vaikai švietimo sistemoje atsižvelgiant į jų tam tikrus požymius (pvz., negalią, gimtąją kalbą, sveikatos būklę) turi skirtingų naudų ir ribų, susijusių su jų galimybėmis ugdytis ir siekti aukštojo išsilavinimo. Didelė skirtingų švietimo institucijų, ugdymo programų įvairovė parodo, kad nėra vieno kelio link aukštojo mokslo. Formalios institucijos dažnai akcentuoja tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių informavimą, konsultavimąsi su jais, tad galima manyti, kad jie patiria informacinius kaštus priimant sprendimus, susijusius su savo ar savo vaikų ugdymusi, atsakingai domėtis ir pasirinkti tinkamiausią kelią švietimo sistemoje. Taigi aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje nėra vienodas visiems vaikams.
Raktiniai žodžiai: švietimas, aukštasis mokslas, institucinė analizė
Tautvydas Vencius, Lietuvos socialinių mokslų centras, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
ILGĄ LAIKĄ NEDIRBANČIŲ IR SOCIALINĘ PARAMĄ GAUNANČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO SKATINIMAS: MISIJA (NE)ĮMANOMA
Tautvydas Vencius
Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,
Socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių, tokių kaip neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai, piniginės socialinės paramos gavėjai, iš įkalinimų įstaigų paleisti asmenys, integracija į visuomenę ir darbo rinką kelia didelių iššūkių daugelio šalių socialinei politikai. Ši problema dar labiau paaštrėjo Covid-19 pandemijos metu.
Nors nedirbantiems asmenims teikiamos socialinės ir darbo rinkos paslaugos, tačiau jos nėra koordinuojamos, integruotos, nuoseklios ir papildančios viena kitą, todėl jų poveikis neužtikrina nedirbančių asmenų, turinčių daugybines problemas, socialinės integracijos: socialinio savarankiškumo ir darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimo ir didinimo.
Nuo 2019 m. kai kuriose Lietuvos savivaldybėse pradėtas vykdyti pilotinis Užimtumo skatinimo ir motyvavimo nedirbantiems ir socialinę paramą gaunantiems asmenims modelis. Jame dalyvauja ilgą laiką nedirbę, piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys. Nuo 2020-ųjų šį modelį taikė 23 savivaldybės. Skaičiuota, kad jau įsidarbino apie 10 proc. modelio dalyvių. Panašų modelį įgyvendinančių suomių pasiekimas yra apie 20 proc. įdarbintųjų per metus.
Savivaldybėse dirbančių atvejo vadybininkų apklausa ir kiekybinis pilotinio modelio pirminių rezultatų vertinimas parodė, kad minėtų tikslinių grupių integracijai į darbo rinką reikalingos individualizuotos ir ilgalaikės paslaugos, o tokių problemų kaip, pavyzdžiui, pavėžėjimas, priklausomybės, skolos, įveika reikalauja kompleksiško ir tarpinstituciniu bendradarbiavimu grįsto požiūrio.
Kokie pažeidžiamiausių visuomenės grupių integracijos į darbo rinką metodai taikomi pilotiniame modelyje? Ar jie atitinka ankstesnių tyrimų rekomendacijas? Kokios taikomos priemonės yra veiksmingiausios? Tai pagrindiniai pranešimo klausimai, kurių atsakymai leidžia įsitikinti, kad šioje srityje reikšmingų laimėjimų atradimai dar tik prasideda.
Raktiniai žodžiai: užimtumo skatinimas, motyvavimas, pažeidžiamos grupės
Nadežda Buinickienė, Eglė Misevičiūtė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyrius
COVID-19 INFEKCIJOS VALDYMAS SOCIALINIŲ PASLAUGŲ SRITYJE. VILNIAUS MIESTO PATIRTIS
Nadežda Buinickienė, Eglė Misevičiūtė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyrius, ,
Covid-19 pandemija yra viena iš aktualiausių kelių paskutinių metų iššūkiu, kilusiu socialinėje srityje. Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų gavėjai yra priklausomi nuo socialines paslaugas teikiančių specialistų pagalbos, dažnai negali savarankiškai funkcionuoti visuomenėje, todėl siekiant apsaugoti klientus yra ypatingai svarbu operatyviai reaguoti valdant Covid-19 infekcijos plitimą. Vilniaus miesto savivaldybės operatyviai reagavo į Covid-19 pandemiją ir taikė Covid-19 infekcijos valdymo priemones.
Tyrimo metu buvo išanalizuoti teisės aktai ir rekomendacijos, užsienių šalių patirtys, atliktos socialinių paslaugų įstaigų apklausos, analizuoti epidemiologiniai rodikliai, kas leido apibendrinti veiksmingiausias Covid-19 pandemijos valdymo priemones.
Apibendrinant, veiksmingam Covid -19 infekcijos plitimo valdymui būtinas darbuotojų profilaktinis testavimas, sergančių ir turėjusių sąlytį su Covid-19 liga asmenų izoliacija, patalpų ir aplinkos dezinfekcija, teisingas asmens apsaugos priemonių naudojimas, paslaugų teikimo organizavimas, darbuotojų mokymai, paslaugų teikimo stebėsena, Covid-19 ligos valdymo priemonių stebėsena, darbuotojų ir paslaugų gavėjų vakcinacija. Išanalizavus duomenis apie Covid-19 sergamumą socialinės globos įstaigose, galima manyti, kad rizikos veiksniai, turintys įtakos šios infekcijos plitimui: aukštas sergamumas visuomenėje, didelis gyventojų skaičius socialinės globos įstaigoje, mažas vienviečių kambarių skaičius, darbuotojų trūkumas, spragos infekcijų kontrolės priemonių praktikoje.
Pandemiją pakeitė visų gyvenimus, tame tarpe ir socialiniai pažeidžiamų asmenų ir įstaigų, kurios- organizuoja socialines paslaugas. Manome, kad pandemijos eigoje socialinių paslaugų įstaigų darbuotojai įgavo naujų kompetencijų, pavyko įgalinti socialiai pažeidžiamų asmenų artimuosius pasirūpinti ir prisidėti padėti, įvaldyti technologijas, pagerinti bendradarbiavimą ir susitelkti, pradėti teikti naujas ir inovatyvias socialines paslaugas. Vis dėl to pandemija nesibaigė ir iššūkiai išlieka, nes liga niekur nedingsta, pasireiškia darbuotojų „perdegimas“, prastėjanti visuomenės psichinė sveikata ir didėjantis lėšų poreikis.
Raktiniai žodžiai: infekcijos valdymas, socialinės paslaugos, socialinės globos įstaigos.
Renaldas Čiužas, Evelina Pridotkienė, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas
COVID-19 POVEIKIS NARKOTIKŲ VARTOJIMO ĮPROČIAMS
Prof. dr. Renaldas Čiužas, Evelina Pridotkienė
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, ,
Tyrimo tikslas – įvertinti COVID-19 pandemijos poveikį narkotikų vartojimo įpročiams.
Tyrimo metodas – internetinė apklausa. Tyrimo metu naudotas Europos narkotikų ir narkomanijos centro struktūrizuotas klausimynas išverstas į lietuvių kalbą. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas kaip Europos narkotikų ir narkomanijos informacinio tinklo (Reitox) nacionalinis koordinatorius surinko informaciją apie COVID-19 narkotikų vartojimo įpročių pokyčius Lietuvoje. Internetinėje apklausoje dalyvavo 568 respondentai iš Lietuvos.
Penktadalis tiriamųjų (22,4 proc.) nurodė, kad COVID-19 metu vartojo daugiau narkotikų, kas šeštas tiriamasis vartojo mažiau (17,8 proc.), 15,5 proc. – vartojo tokį patį kiekį. Didžiausi pokyčiai stebimi tarp asmenų, vartojančių kanapes. Didžioji dalis vartojusių kanapes COVID-19 laikotarpiu pradėjo vartoti dažniau (16,2 proc.) ir didesniais kiekiais (8,6 proc.), kas dešimtas vyras vietoj kanapių pradėjo vartoti daugiau alkoholio, 5,3 proc. nustojo jas vartoti. Ekstazio vartojimas stipriai nepakito, apie ketvirtadalis teigė, kad pokyčių pandemijos metu nebuvo, 8,5 proc. tiriamųjų nurodė, kad nustojo vartoti šias medžiagas, 4,8 proc. – vartojo rečiau. Apie 6 proc. teigė, jog nustojo vartoti kokainą, 4,9 proc. – pandemijos metu nustojo vartoti LSD.
Kaip ir kitose gyvenimo srityse, pandemija turėjo įtakos ir narkotikų vartojimui. Didesnį narkotikų vartojimą lėmė tokios priežastys kaip nuobodulys (13,4 proc.) ar nerimas dėl COVID-19 (6,9 proc.). Vertinant sumažėjimą, tiriamieji teigė, kad narkotikų vartojimą apsunkino uždaryti klubai ir barai (16 proc.), sumažėjusi galimybė įsigyti narkotikų (15,7 proc.), taip pat dalis nurodė, jog teko vartoti mažiau dėl parastų pajamų (9,2 proc.) ar finansinio nestabilumo (8,1 proc.). Tik apie 3,9 proc. tiriamųjų nurodė, kad nerimauja dėl poveikio savo sveikatai.
Raktiniai žodžiai: Covid-19, narkotikai, vartojimas, poveikis.
Vilana Pilinkaitė Sotirovič, Vita Kontvainė, Lietuvos socialinių mokslų centras
LYČIŲ LYGYBĖ VAIKŲ PRIEŽIŪROJE – SOCIALINĖS POLITIKOS AR PRIVATAUS GYVENIMO KLAUSIMAS?
Vilana Pilinkaitė Sotirovič, Vita Kontvainė
Lietuvos socialinių mokslų centras, , 2Lietuvos socialinių mokslų centras,
Tyrimo tikslas – identifikuoti, kokie veiksniai instituciniame, organizaciniame ir individualiame lygmenyje skatina arba trukdo vyrams pasinaudoti įstatymais suteiktomis galimybėmis įsitraukti į aktyvios tėvystės praktiką ir šeimos bei darbo derinimą. Tyrimo objektas – vyrų veiksmai (ne nuostatos) derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus, siekiant išsiaiškinti kliūtis (įstatymai, darbo kultūra, paslaugų stoka, šeimos dinamika), kodėl nesinaudojama dirbantiems tėvams įstatymais suteikiamomis galimybėmis ir garantijomis.
Tyrimo metodai. Tyrime derinti kiekybiniai ir kokybiniai sociologinių tyrimų metodai – atlikta reprezentatyvi vyrų apklausa (18–45 m. amžiaus, turinčių vaikų iki 18 metų) ir įgyvendintos septynios sutelktinės (focus) diskusijos su skirtingomis tikslinėmis respondentų grupėmis. Tiek kiekybinę, tiek kokybinę tyrimo dalį jungia „pasirinkimų struktūros“ (angl. structure of opportunities / choices) metodologinė prieiga, kuri padeda analizuoti, kokiu lygmeniu ir kokie veiksniai daro poveikį asmeniniam pasirinkimui išeiti vaiko priežiūros atostogų, savarankiškai rūpintis vaiku iki 3 metų, užmegzti emocinius ryšius, pritarti ar nepritarti lyčių lygybės nuostatoms (Lomazzi, Israel, Crespi, 2019; Scambor, Gartner, 2019; Pleck, 1992; Hacohen et al., 2018).
Pagrindiniai rezultatai. Tyrimo rezultatai rodo, kad 2006 m. įvestos tikslingos vieno mėnesio tėvystės atostogos yra pasiteisinusi socialinės politikos priemonė, kuri pamažu įsitvirtina tarp vyrų ir turi poveikį vyrų nuostatoms bei elgsenai. Vyrai, kurie buvo išėję tėvystės atostogų, labiau pasitiki savo galimybėmis savarankiškai pasirūpinti mažu vaiku, didesnį prioritetą skiria aktyviam dalyvavimui vaiko auginime nei sėkmingai karjerai ar paaukštinimui darbe, labiau pritaria ir palaiko dirbantiems tėvams taikomas lengvatas ir garantijas bei išsako kiek mažiau tradicinį požiūrį į moters vaidmenį šeimoje. Tai atitinka kituose moksliniuose tyrimuose pastebėtas tendencijas, kad vyrai, įgiję vaiko priežiūros patirties, labiau yra linkę palaikyti ir siekti lyčių lygybės šeiminiuose santykiuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šios priemonės aprėptis šiuo metu nėra pakankama – tėvystės atostogomis dažniau naudojasi gan siaura socialinė vyrų grupė: didmiesčių gyventojai, įgiję aukštąjį išsilavinimą bei dirbantys viduriniosios grandies specialistais (tarnautojais).
Išvados. Lietuvoje yra šeimų, kurios atitinka dviejų maitintojų ir dviejų globėjų šeimos modelį, tačiau reikšmingesnių pokyčių, siekiant aktyvaus vyrų dalyvavimo vaikų priežiūroje ir lyčių lygybės idėjų sklaidoje, iki šiol nėra įvykę.
Raktiniai žodžiai: lyčių lygybė, vaikų priežiūra, socialinė politika.
Audronė Luneckienė, BĮ Vilniaus ,,Vilko pėdos“ namai
PAGARBA KAIP ĮVEIKOS MECHANIZMAS VISUOMENĖS SKIRČIAI MAŽINTI
Audronė Luneckienė
Biudžetinė įstaiga Vilniaus ,,Vilko pėdos“ namai,
Tyrimo tikslas - identifikuoti veiklas, kurios skatina socialinę atskirtį patiriančius asmenis palaikyti prasmingą sąveiką su kitais visuomenės/bendruomenės nariais.
Tyrimo metodas - pusiau struktūruotas kokybinis interviu, atliktas pagal planą (klausimyną). Metodas leidžia išsamiau sužinoti informantų nuostatas, įsitikinimus, suvokimą, atskleisti vertybes, išsiaiškinti poreikius. Interviu, paremtu lanksčiu pokalbiu, buvo siekiama ne tik gauti duomenų, tačiau ir suprasti, fiksuoti verbalinę ir neverbalinę informaciją. Tyrimo metu paslaugų gavėjai prisiminė praeities išgyvenimus, reflektavo dabartį ir apmąstė ateitį, atsiskleidė individualią patirtį, mokėsi akcentuotis į nuosavas patirtis, susivokti „kokia mano problema, kas nutiko mano gyvenime“.
Tyrimo rezultatai. COVID-19 pandemijos laikotarpis „apnuogino“ eilę socialinių problemų. Kokybinis tyrimas padėjo identifikuoti veiklas, kurios skatina socialinę atskirtį patiriančius asmenis palaikyti prasmingą sąveiką su kitais visuomenės/bendruomenės nariais. Paslaugų gavėjai atskleidė, kad nori įsitraukti, būti svarbiais, matomais, priklausyti žmonių grupei/ bendruomenei. Suvokimas, kad priklausai bendruomenei, kelia savivertę. „Ištremdami“ žmones iš visuomenės, stigmatizuodami, užklijuodami etiketes, atimame esminį įrankį, kuriuo jie kuria prasmę ir santykius. Socialiniai darbuotojai siekia pašalinti „mus“ ir „juos“ skiriančią ribą, kurti įgalinančią aplinką, kuri skatina orientuotis į asmenį ir mažinti galios santykius bei didinti įgalinimą. Paslaugų gavėjai dalinosi patirtimi, „kokia mano problema, kas nutiko mano gyvenime“. Tiriant atsiskleidė, su kokiais sunkumais susiduria paslaugų gavėjai, kaip jie vertina gaunamas paslaugas. Gauti duomenys padėjo planuoti paslaugų teikimo procesą bei vertinti rezultatus, tobulinti veiklos rezultatų apskaičiavimo įrankius, įtraukti paslaugų gavėjus į paslaugų teikimo procesą.
Tyrimo išvados. Siekiant padėti paslaugų gavėjams susikurti asmeninę gerovę, reikia skatinti juos apsibrėžti gyvenimo kokybės sričių prioritetus, formuluoti tikslus. Tikslinga organizuoti saviugdos užsiėmimus, kurių metu mokysis naujų gyvenimo patirčių, kuriant socialinius ryšius, siekiant pokyčio savęs vertinime. Svarbu siekti, kad būtų patenkintas paslaugų gavėjų saviraiškos poreikis, stiprinama savivertė, įprasmintas laiko užimtumas, įtraukiant juos į socialinės atsakomybės bei savanoriškas veiklas.
Raktiniai žodžiai: visuomenė, atskirtis, įveika.