Grįžtančių migrantų sprendimus veikia ne tik artimųjų Lietuvoje ilgesys, įsipareigojimai šeimai, noras kurti ateitį gimtojoje šalyje, bet ir besikeičiantis kontekstas (pandemija, geopolitinė situacija). Viena vertus, neapibrėžtumo situacijose sunkiau gyventi toli artimųjų arba rasti žmones, su kuriais pasidalinti mintimis, gyvenant šalyse, kurių istorinė patirtis labai skiriasi nuo Lietuvos. Kita vertus, neapibrėžtumas ir nesaugumo jausmas gali tiek prisidėti prie pakartotinio išvykimo, tiek paskatinti aktyviau įsitraukti į pagalbos tinklus Lietuvoje.
Lietuvos piliečiai pasižymi aukštu mobilumo lygiu. Remiantis 2021 metais atlikto gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, net kas dešimtas lietuvis yra gyvenęs bent metus ar ilgiau užsienyje. Didėjantis Lietuvos gyventojų, turinčių migracinę patirtį, skaičius yra susijęs ir su ilgalaikiu grįžtamosios migracijos lygiu. Tarptautinė migracijos organizacija nurodo, kad grįžusiųjų skaičius 2022 metais buvo 13 proc. didesnis nei išvykusiųjų.
Kokios individualios patirtys slepiasi už šių oficialių statistikos skaičių?
Nuo 2021 iki 2023 m. Vilniaus universitete sociologės dr. Irmos Budginaitės-Mačkinės vykdytame podoktorantūros tyrime buvo siekiama išsiaiškinti Lietuvos gyventojų mobilumo motyvus ir patirtis. Tyrimo metu buvo atlikti interviu su asmenimis, kurie pastaraisiais metais išvyko iš Lietuvos arba grįžo atgal.
Remiantis ankstesniais Vilniaus universiteto sociologų tyrimais, išvykimą į užsienį, be finansinių priežasčių, gali skatinti geresnės profesinės galimybės, studijų tikslai ir išvykimui draugiška aplinka užsienyje, reikšmingi asmeniniai ryšiai kitose šalyse. Grįžimą į Lietuvą skatina noras gyventi gimtojoje šalyje, arti artimųjų, auginti vaikus lietuviškoje aplinkoje, įsipareigojimai šeimai, ankstesnių tikslų pasiekimas.
Nors daugumos tyrimo dalyvių įvardinti išvykimo ir grįžimo motyvai atitinka ankstesniuose tyrimuose nustatytas priežastis, šio mokslinio projekto rezultatai parodo, kad svarbu atsižvelgti ir į besikeičiantį kontekstą (pandemiją, besikeičiančią geopolitinę situaciją), kuris gali turėti įtakos žmonių sprendimams ir patirčiai ateityje.
Pastaraisiais metais Lietuva ir kitos šalys susidūrė su įvairiais naujais iššūkiais. Visus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje gyvenusius asmenis paveikė Covid-19 pandemija.
Nors pandemija sumažino emigracijos lygį, remiantis Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, daugiau nei 15 tūkstančių Lietuvos piliečių išvyko į užsienį 2020 m. ir 19 tūkstančių 2021 m.. Palyginimui, 2019 m. išvyko daugiau kaip 24 tūkstančiai asmenų.
Grįžtamosios migracijos tendencijos buvo mažiau kintančios pandemijos laikotarpiu. Valstybinės duomenų agentūros pateikti statistiniai duomenys rodo, kad 2020 m. į šalį grįžo daugiau kaip 20 tūkstančių, o 2021 m. – virš 23 tūkstančių Lietuvos piliečių. Palyginimui, 2019 m. į šalį grįžo daugiau kaip 20 tūkstančių asmenų.
Viena vertus, dėl Covid-19 pandemijos metu įvestų ribojimų, kai kuriems užsienyje gyvenusiems Lietuvos piliečiams tai buvo paskata grįžti laikinai („kol bus daugiau aiškumo“) arba papildoma priežastis apsispręsti grįžti „su visam“ (pvz., dėl įsipareigojimų senstantiems tėvams), persvarstyti savo ankstesnius sprendimus. Kita vertus, daliai anksčiau planavusių išvykimą jį teko šiek tiek atidėti vėlesniam laikui arba išvykti dėl pasikeitusios situacijos (pvz., dėl aptarnavimo sektoriuje prarasto darbo ir kt.).
Pandemija kai kuriems Lietuvos piliečiams, gyvenusiems Jungtinėje Karalystėje, buvo papildoma paskata peržiūrėti savo ankstesnius pasirinkimus Brexit kontekste. Statistiniai duomenys rodo, kad kas antras žmogus, grįžęs į Lietuvą 2021 m., atvyko iš Jungtinės Karalystės. Daliai iš Jungtinės Karalystės grįžusių tyrimo dalyvių prasidėjus pandemijai tapo lengviau apsispręsti grįžti į Lietuvą ar persikelti gyventi į kitą šalį ir dėl pokyčių JK.
Rusijos karinė invazija Ukrainoje prisidėjo prie didesnio nesaugumo jausmo regione ir tuo pačiu gali tapti svarbiu veiksniu ateityje. Nors daugumos tyrimo dalyvių migracinių sprendimų pilno masto invazija, prasidėjusi 2022 m. vasarį, tiesiogiai nepalietė, ne vienas kalbėjo apie tai, kaip sunku būti atskirtiems nuo artimųjų tokiam kontekste ir rasti žmones, su kuriais pasidalinti mintimis, gyvenant šalyse, kurių istorinė patirtis labai skiriasi nuo Lietuvos.
Kai kurie tyrimo dalyviai dalijosi kaip jų artimieji prisipažino besijaučiantys saugiau turėdami artimuosius užsienyje, ne Lietuvoje. Dalis minėjo, kad įvykiai regione padėjo suvokti, kad Lietuva niekada nebus tokia saugi kaip kai kurios kitos šalys dėl geopolitinės situacijos. Tuo tarpu grįžusiųjų artimieji, likę užsienyje, skatino juos išvykti iš šalies. Tad neapibrėžtumas ir nesaugumo jausmas gali prisidėti prie pakartotinio išvykimo, tiek paskatinti aktyviau įsitraukti į pagalbos tinklus Lietuvoje.
Ši migracinių sprendimų ir patirčių įvairovė rodo, kad ateityje kalbant apie Lietuvos gyventojų mobilumą, be jau minėtų įprastų emigracijos ir grįžtamosios migracijos priežasčių (finansinė situacija, profesinės ir studijų galimybės, asmeniniai ryšiai užsienyje bei artimųjų Lietuvoje ilgesys ir noras kurti ateiti gimtojoje šalyje), svarbu atsižvelgti į besikeičiantį kontekstą regione, kuris gali turėti įtakos būsimiems mobilumo sprendimams.
Šis straipsnis parengtas įgyvendinant podoktorantūros projektą, kurį įgyvendino VU sociologė dr. Irma Budginaitė-Mačkinė. Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto nr. 09.3.3-LMT-K-712-23-0155) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).